Mokytojo dienoraštis (22): Adventas prasideda

Prasideda Adventas, ir jau su jo pradžia yra praėję trys mėnesiai dirbant anglų kalbos mokytoju Lietuvos provincijoje. O man praėjusi savaitė nebuvo iš tų gerųjų, nors nebuvo, ačiūdie, ir pati blogiausia.

Tiesą sakant, net neskaičiuojant pasičiupto peršalimo (ar gripo?) viruso (akivaizdžiai atpratau nuo “gimtojo“ klimato toje Anglijoje – buvau kažkuriam savaitgaliui peršalęs, dabar prikibo paracetamolio dozių ir kelių kibirų žolelių arbatų prisiprašęs užkratas), bet mane kartais apima nusivylimas dėl tos provincijos pelkės, pasireiškiančios ne tik per vaikus jų nenoru mokytis ir siekti gyvenime daugiau, bet ir pretenzijų iš susireikšminusių kaimo šlėktelių dėl prastų jų vaikų žinių ar atliktų užduočių įvertinimų.

O kaip juos kitaip vertinti, kada dvejetas – čia ne vieno laikomas kaip “atsiskaiteu“?

O šiaip visiems, suprask, reikėtų išvis tik teigiamus įvertinimus rašyti, ir neklauskite kodėl, nes priežasčių visų ir neišvardinsiu: krepšeliai, infantilizmas, socialinių provincijos pasekmių menami bei išsigalvoti alibi, dramų princesės, ir t.t. – galop, aš čia tik laikinai ir juk objektyviai esu “svetimas“, nes pašalietis. Ir išvis – “kas aš toks?!“.

Tad mano noras ir siekis duoti viltį kartais atsimuša į beviltišką nenorą ko nors siekti išvis.

Iš kitos pusės, jei už mane rašomos peticijos direktoriui, kad čia dirbčiau ir toliau, ir jei vaikai kaskart nuoširdžiai nusimena, kai primenu, kad kitąmet grįš jų įprastinė mokytoja, tad jų galimybių su manimi langas vis mažėja (ir todėl jiems laikas – pinigai!), ir dar kol vaikai man duoda žaibą bei hi five, kol jiems mano “barimasis“, vadinant “nevidonais, banditais, nedorėliais bei rupūžiokais“, kelia šypseną (bet dar ir norą pasitempti!), ar atbėgę kokie pradinukai apsikabina, tol visai tai tuos visus skleidžiamus melus, šmeižtus ir netgi glušių tėvų bandymus su advokatais (sic!) surinkti bet kokį prieš mane “kompromatą“, tai vis dar kažkiek kompensuoja ir atperka.

Ir nors toliau manau, kad esu pajėgus ir dar nepraradęs motyvacijos bei vilties ir noro pasiekti tai, dėl ko čia atėjau (o ne tik atbūti laiką pavaduojant anglų kalbos mokytoją, išėjusią motinystės atostogų – beje, pasigimdė jau dukrelę, valio!), tačiau dar metams labai ir labai turėčiau kažkaip surasti priežasčių rinktis pakartoti ar pratęsti šią savo avantiūrą. Deja, bet šiuo momentu yra būtent tokia nuotaika.

Nes norisi mokyti, o ne būti kai kurių egzaltuotų išpaikintų menkystų jų toksiškų emocijų šiukšlių kibirėliu (aš čia nekalbu apie tuos vaikus, kurie auga disfunkcinėse šeimose ar socialinės rizikos aplinkoje).

Ir viena iš esminių prasiveržusio pedagogų “pučo“ priežasčių išties net nėra pinigai, o va šita “kraštinio“ bei beteisio “tarno“ pozicija, kada ministerija spaudžia biurokratiškai, vietos savivaldos kunigaikštukai – finansiškai (ypač, kai “reformatorė“ ministrė įduoda dar ir papildomus dabar svertus tą daryti), o agresyvūs tėvai, nusimetantys savo pareigas ir atsakomybę – terorizuoja dar ir savo ruožtu, pridengdami tuo savo išpaikintų atžalų tingulį ir išvešėjusius kaprizus.

Kaip sakoma šventraštyje, kad jau apie Adventą kalbame – nebarstykite kiaulėms perlų. Ir skaitančius iškart užtikrinu – absoliuti (!) dauguma mokinių į šią kategoriją nepatenka (gal jie tiesiog nepratę, kad galima kitaip, ir kad yra kitoks gyvenimas!), nes kalbu apie labai konkrečius žmones, susietus su vienos konkrečios klasės konkrečiais vardais, ir tiek.

Bet aš apie tai jau esu užsiminęs prieš tai esančiuose įrašuose – ir tai kartojasi, matau, jau reguliariai: rugsėjo 24-oji, spalio 23-oji, o dabar, ko gero, dar ir lapkričio 27-oji – tik skiriasi aplinkybės, bet veikiantys personažai tie patys. Kaip ten sakoma: vienąkart – atsitiktinumas, dukart – sutapimas, triskart – dėsnis?

Kita vertus, kai kas jau ima ir anglų kalboje suprasti Lego™ kaladėlių idėją sakinių konstrukcijoje. Vis daugiau jau pradeda suvokti, kad anglų kalbos gramatika nėra tokia ir baisi, ir kaip sukonstruoti tas 16 veiksmažodžių formų vienam ar kitam veiksmui ar įvykiui išreikšti.

Jau nuo septintokų pradedant vis daugiau, bedarydami project task, nepastebimai sau ūgtelėjo savo įgūdžiuose, kurie pravers jiems ir studijose, ir darbe, kai reiks surinkti informaciją, ją sukompiliuoti, surašyti rišliu vieno ar kito formato tekstu, ir ją ne šiaip perskaityti, o laisvai pristatyti auditorijai (taip vadinamas elevator pitch) – o taip, angliškai!

Na, ir truputį pats sau kikenu, nes gal paskleidžiau ne gripo, bet Douglas Adams Hitchhiker’s virusą – to “absoliutaus atsakymo 42“, mūsų Žemės, kaip kompiuterio, valdomo pelių, bei “maniakiškai depresuoto paranoidinio androido“ robotuko Marvino (aštuntokai šį “atrado“ vienoje bendraklasėje, bet priminiau jiems, kad Marvino smegenys savo dydžiu prilygtų planetai, ir jo liūdesys yra dėl aplink jį esančių durnelių, tai nenuostabu, kai ir ji yra pirmūnė, bet va todėl ir… mirkt-mirkt). O ir penktokai pradžiugino, kad išgraibstė vaikiškas angliškas knygeles, atneštas man direktoriaus pavaduotojos.

Todėl labai viliuosi, kad tokie gal dar dabar nedideli žinių ir noro skaityti bei mokytis daigai išvešės, nepaisant įsivyravusių smartfonų bukinančio poveikio. Galop, Adventas – kaip tik ir yra viltingo laukimo metas. Ir aš dar nepraradau vilties.

Vienaip ar kitaip, bet Kalėdos po to juk ateis.

Man džiugu, kad pagaliau šįkart – jas sutiksiu jau tėvynėje. Ir kai dar pernai dirbau ir vėl per tas šventes ten, Londone, tai sakiau sau, kad jau kitąmet – gana, nes laikas šiame gyvenime išties yra per trumpas, kad tokiomis progomis jo neleisčiau su artimais žmonėmis, taure bordeaux ir ragaudamas tai, ką jie ten prigamino.

O kai jau mokiniai kartais “neprigamina“ reikalaujamų užduočių, tai man į dienyną kartais tenka jiems parašyti ir tokius priminimus:

Primenu skolininkams: iš kapo kaulėta rankele moja nuliūdęs prieškalėdinis Dickens, vardu Charles; ir švietimo ministrė vis dar viltingai žvelgia į jūsų sielos gelmes, tikėdamasi intelektinio proveržio, pasakojant angliškai apie akademinio ir užklasinio ugdymo sistemines gaires, ir gal netgi inicijuotinus pokyčius.

Jei klausiate, tai jie tiesiog čia turi atsiskaityti A Christmas Carol bei project task pagal Project-5 vadovėlį apie Lietuvos švietimo sistemą.