Dar viena knyga, kurią irgi vėlavau kaip ir Gedimino Kulikausko šiuos pastaruosius dvejus metus perskaityti, tai – irgi antroji jau Ernesto Kuckailio 2015 metų knyga “Pavasarį paukščiai sugrįžta“, kuri kukliai kažkodėl įvardinta kaip karinė istorinė apybraiža, tačiau, mano galva, tai yra puikus karinis ir istorinis romanas, ir jei paklausite, kuris geriausias yra lietuvių karinis romanistas, tai čia be abejonių ir bus Ernestas.
Toliau skaityti “Ernestas Kuckailis: Pavasarį paukščiai sugrįžta“
Dveji metai po savo pirmosios knygos “Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, istorikas Gediminas Kulikauskas išleido 2015 metais antrąją savo istorinių įvairenybių apie Lietuvą knygą “Elektros boikotas ir [dar] kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“, ir nepraėjo dveji metai, kaip aš pagaliau ją perskaičiau (autoriaus dedikacija rašyta spalio 28 dieną, tai kaip ir ne dveji dar).
Kodėl aš šį Brian Payton 2014 metų romaną The Wind is Not a River išvis skaičiau, taip ir perskaitęs nesupratau. Gal kad pavadinimas pasirodė buriuotojiškai romantiškas, nors čia nieko apie buriavimą nėra, išskyrus veiksmą saloje ir pajūryje.
Ko gero, tai ilgiausiai mano skaityta knyga – kone metus. Paskaitydavau po gabaliuką ir vis pasidėdavau, nes susirasdavau ką kito skaityti.
Bet po to grįždavau ir vėl skaičiau truputį. Bent jau finale supratau, ką ši frazė reiškia – vėjas nėra upė. Išties, vėjas nėra upė.
James Brabazon knyga My Friend The Mercenary (Mano Draugas [Karo] Samdinys) buvo prie nukainuotų ir vos už £1, o ir tas ėjo labdarai (vėžio ar širdies gydymui – jau nepamenu), tai kodėl ir nepaėmus, pagalvojau, nors šiaip nebeturiu kur vėl knygų dėti (man geriausios – elekroninės!), ir todėl jums prisipažįstu, kad vis tik esu anoniminis bibliofilas (ša, husarai, čia reiškia, kad esu kaip ir biblioholikas… ne, pala – nežvenkit jau!).
Aš paprastai nemėgstu klausytis jokių podcasts ar žiūrėti klipų, kai galiu perskaityti – ir skaitau greičiau, nei ten kas sušneka (todėl Juliaus Radijo redaktorė Rūta ir bardavosi, kad kalbėčiau lėčiau), ir, matomai, esu ne informaciją priimantis ausimis, o akimis (kas blogai muzikine prasme, o režisuoti tai galėčiau tik porno filmus tuomet, bet kokia nors klasika l’Historie d’O būtų šedevras, kurį vis tiek uždraustų – vaikų pasakos pončkas ryjančioms namų šeimininkėms tie jūsų 50 Shades, įskaitant Darker).
Kas mane skaito seniau, tie gal dar prisimena, kad mano atėjimas į socialinius tinklus (Facebook ir GooglePlus) buvo susietas su mano tuomet turėtu verslu – kai esto, turėjusio atstovavimo teises vokiškoms sultims Valensina, tapau subdistributorius Lietuvai.
Ir vokiečiai, irgi ne paslaptis, yra geri inžinieriai, bet labai švaki rinkodarininkai, ir ypač tais atvejais, kada pagamina gerą prekę, nes vadovaujasi iš jų į lietuvių patarles atėjusiu principu, kad “gera prekė pati save giria“ (arba irgi iš tos serijos: “gerą meistrą darbas giria“).
Toliau skaityti “Gary Vaynerchuk: Jab, Jab, Jab, Right Hook“
Bandau išsigydyti savo bibliofiliją – stengiuosi aplenkti knygynus, nes paskui neturiu kur knygų dėti. Todėl dabar skaitau jas elektroniniu būdu – taip nesikaupia ir nekaupia dulkių. Tad pastarosios fizinės knygos, neskaitant paslydimo ant mylimo istoriko Niall Fergusson, iš esmės yra autorių arba vertėjų dovanos.
Lygiai taip pat stengiuosi išsigydyti pomėgį karybai ir istorijai, kaip išsigydžiau fantastikai. Marinistika nepagydoma ir gydyti neketinu. Tik kartais koks istorinis ir karybos kontekstas prasprūsta marinistinėje kaip Bolitho serijos atveju.
Toliau skaityti “John Farman: The Very Bloody History of Britain“
Knygą, išverstą iš švedų į lietuvių, mačiau dar Maxima Bazės knygų skyriuje. Nepirkau, nors žinojau, kad bus gera. Nepasitikiu lietuvių vertėjų gebėjimais, o angliškai laiko neradau – gal skaičiau kokią 50 shades of Gray or whatever.
Išvis, švedų literatūra man yra žinoma iš Pepės, Karlsono ir Emilio, ir dar Šimtamečio, kuris išlipo per langą ir dingo. Po vizito Švedijoje pastarąją knygą skaitant supranti, kiek švedai išties yra trenkti.
Kai netyčia man ar tai Youtube, ar Facebook pakišo The Swallows and Amazons filmo treilerį, matyt, pažiūrėję mano brūžinimo internete istoriją dėl buriavimo (ša, husarai, čia ne tos amazonės ir ne apie tai, kad nuryja), tai negalėjau atsidžiaugti, ir šia džiugia naujiena dalinuosi su jumis – jau šį penktadienį įvyks pasaulinė filmo premjera:
Sako, kad apie ką nuolat galvoji, tai tą nuolat vis ir matai. Kas galvoje – tas ir į akis krenta.
Čia kažkoks selektyvus matymas ar mąstymas. Skamba kaip retentive, bet gal ne – sakė per paskutinį seminarą, bet aš tuomet galvojau apie merginą baržoje, tai nepamenu.
Neskaitau 