London’s Callin’ (6): parapija, Šapras ir humoras

Vis tik facebook turi puikią opciją, leidžiančią prisiminti, ką esi publikavęs tą dieną prieš metus, dvejus ar daugiau.

Šiandien – dveji metai, kada išėjo Šapras.

Todėl nenuvažiuoti man, kaip Romos katalikui, vakar apsilankius Westminster ir grįžus ne tuščiomis, jau iki savo naujos parapijos, o tai dabar yra lietuvių Šv. Kazimiero parapija Londone, buvo dar viena proga. Įmečiau ten auką ir už jį, kad būtų pasimelsta.

Amžinąjį atilsį, ir tegul jo sielos pasigaili Viešpats, ne žmonės jam teisėjai, ir aš galiu suprasti, kodėl jis taip padarė – tiesiog kartais iš tiesų atrodo, kad tai yra išeitis, pasakius fuck that shit (tad prastas iš manęs katalikas, aha).

skaityti toliau

In memoriam: Vytautas “Šapras“ Šapranauskas

Sako, kad spektaklyje “Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal vaidmenį jam reikėdavę pasakoti žydiškus anekdotus, ir kaskart ateidavęs su nauju, kolegoms irgi negirdėtu.

Salė leipdavusi juokais, o tie patyliukais spardydavę jam į koją, nes jų pačių vaidmuo reikalavo rimtumo. O šitas savo dalį atlikdavęs kaskart iš širdies ir iki galo – pokštas turi linksminti, o jei esi geras aktorius, negali tik apsimesti vaidindamas, kad pokštauji.

sapras

Šapras – Pierre Cardin veidas Lietuvoje (foto iš delfi.lt)

Sužinojau pakeliui iš muitinės sandėlio – tik ką vienas popierius, anaiptol ne stambi kupiūra su banko bilieto numeriu, man 9,6 proc. muito tarifą padarė nuliniu. Ko nesidžiaugti? Juk švietė saulė, kelias buvo sausas ir neperkrautas transportu.

Žinia apie jį nenustebino, bet iškart kažkaip tapo beviltiškai liūdna – prisiminiau tuomet mano paskutinį skaitytą jo interviu “Lryte“. Netgi supratau, kodėl taip. Nes ir čia – talentingai, paprastai ir aiškiai įtikinamai. Jau prie Registrų Centro suvokiau, kad jis pervažiavo su manimi mintyse per pusę miesto.

Dar išvakarėse su vaiku žiūrėjom lietuviškai “Cars-2“, ir Frančesko Bernulis jo balsu atrodė esąs pagrindinis filmo herojus. Tiesiog nepranokstamas, nors ką ten vaidinsi, būdamas už kadro, o tavo veikėjas tėra tik nupieštas automobilis, kad su brangiąja priėjom išvados – niekas taip gerai Lietuvoje multikų negarsina.

O juk kažkada davė jam tik pabandyti “Ryklio istorijose“ (sako, tik per pažįstamus su rekomendacijomis ir laidavimais ir ilgai įkalbinėję prodiuserius surizikuoti jį imti, kas, matyt, gal ne visai ir gandas) – jo įgarsinta epizodinė krevetė. Iš viso filmo tik šioji, prašanti, kad jos nerytų, ir liko atmintyje.

“Garfield 2“, šnekantis jo balsu “dieduk, kinkyk arklius“ ar “cūcikai cūcikai, na kas tu per žmOgus, kur tavo kul’tiūūūra…“, pranoko jau ir originalą. Kaip ir piktasis virėjas “La Troškinyje“ atrodė tarsi jam nupieštas.

Ir jo seniai jau ekrane neberodomo Šinšilos pravardė prilipo mūsų kaimynui.

Bet dabar jau ir nebepasakysi kada gatvėje dukrai “taip, čia Garfieldas“ ar sūnui “taip, čia Frančesko“. Bet va tokiu jis liks mano atmintyje. Ir ne tik mano.

Šitame verksnių krašte – žmogus, kuris tikrai mokėjo ir mėgo linksminti. Kaip niekas kitas. Tai tikrai daug. Kaip vienam žmogui tokiam kraštui – tiesiog per daug.

[Vytautas Šapranauskas] +2013.