Kaip jau Muzikiniame Penktadienyje buvo mamadienis (Nr. 35), taip dabar artėjančios Tėvo dienos proga pareina eilė atiduoti pagarbą ir tėveliukams, ar ne?
Ir kas, jei ne jų princesės (apie Princą buvo praeitame MP-38) dukrelės geriausiai dabar ir čia tą meilę ir pagarbą parodys?
Toliau skaityti “Muzikinis penktadienis (39): princesės su tėveliukais“
Mirė labai netikėtai pernai balandžio 21 dieną, ir atrodytų, kad metinių proga galėjau kaip tik įrašą paskirti jam, nors aš tokių datų nemėgstu (memento mori).
O kad yra gimęs 1958 metų birželio 7-tą, tai pasakysite, kažkiek per anksti minėti, bet dauguma jūsų jau trauksite vasarai atostogų, o ir man atostogos, tad pagalvojau, kad šiandien Muzikinis Penktadienis tebūna jam ir paskirtas – Prince Rogers Nelson, žinomas tiesiog pirmuoju savo vardu kaip Prince (taip, čia jo tikras vardas, ne vien sceninis), o kitus dvejus puikiausiai žino visi buriuotojai: kai per VHF radiją pasako, kad suprato, arba minėdami garsų Royal Navy admirolą, laimėjusį 1805 metais vieną garsiausių jūrų mūšių prie Trafalgaro, kuriame ir žuvo.
Toliau skaityti “Muzikinis penktadienis (38): akustinis princas“
Iš visų geriausių trijų, neskaitant muzikos (toji nuo Dievo), žmonijos išradimų greta rato ir pinigų, alkoholis yra vienas iš smagiausių ir vertingiausių, padėjęs ne tik homo sapiensams liūdesyje ir džiaugsme, bet gydęs sielas ir kūnus stebuklingomis dezinfekavimo savybėmis – Vakarų civilizacijos paprasčiausiai nebūtų, nes visi, kas gėrė tik vandenį, nustipo jauname amžiuje nuo visokių cholerų.
Netgi Dievas priverstas buvo per savo siųstą sūnų Jėzų neplanuotai (sic!) Kaanos vestuvėse pagelbėti žmonėms (koks žydas sūnus dar būtų atsisakęs paklusti mamytės prašymui?), nors dar ir nebuvo jam laikas atėjęs stebuklus rodyti, taip paversdamas vandenį vynu.
Bet iš visų alkoholinių gėrimų išties labiausiai sofistikuotas ir labiausiai tobulas, būtent ne atsitiktinumo, o žmogaus proto ir kantrybės bei sąmoningų tyrinėjimų vaisius, yra viskis, buriuotojų kartais vadinamas arbata.
Toliau skaityti “Muzikinis penktadienis (37): su viskiu ąsotyje!“
Senokai jau kokių nors čia freak show buvo, nepamenant?
Tai va ir atėjo ta diena, kai Muzikiniame Penktadienyje vienas tokių keistuolių ir pamišėlių gerąja prasme. Susipažinkite: Šventikas Peytonas ir jo didelis prakeiktas orkestras (The Reverend Peyton’s Big Damn Band) – juos jau matėte keliant pragarą gegužinės MP-34.
Toliau skaityti “Muzikinis penktadienis (36): šventikas ir jo bliuzas“
Taaaaaaau, mano mamyyyyyyte, gražiausi, gražiausi žiedaiiiii!
– iš dainos žodžių neišmesi, o bet tačiau kadangi sako, kad šis sekmadienis Lietuvoje yra skirtas mamoms, tai ta proga ir šis Muzikinis Penktadienis šoka į trasą teminėmis dainomis, kur be mamos – niekaip.
Ir pirma, kuri šauna į galvą, yra, be abejo, kad Ozzy Osbourne, dainuojantis Mama, I’m Coming Home.
Ir nesulauksite, nes jau buvo antrame MP (spausti ir klausytis čia).
Šiandien dėl Muzikinio Penktadienio kalta aplinka.
Viena iš stočių piečiau Temzės Londone, kurias mano traukinys pravažiuoja, jei pasirenku tą liniją, yra Clapham Common, kur pernai dviem savaitėms buvo visos reklamos pakeistos katukais (awwww… kaip mieeeela!), o 1842 metais čia 20000 čartistų, reikalaujančių balsavimo teisių visiems, susidūrė demonstracijoje su konstebliais (seniausia pasaulyje civilinė policija įkurta Londone 1829 metais – iki tol viešosios policijos funkcijas atlikinėjo kariškiai: čia – dragūnai, per Kanalą/Lamanšą – žandarai, ir pan.), tarp kurių buvo pasisamdęs ir būsimas prancūzų imperatorius Napoleonas III.
Išsiskirsto visi taikiai dėl kilusios baisios liūties.
Toliau skaityti “Muzikinis Penktadienis (34): visų šalių proletarai, vienykitės!“
Manęs paklausė, o kodėl vien angliški tie mano Muzikiniai Penktadieniai? Ir kaip gerai išauklėtas odesietis galėčiau atsakyti klausimu į klausimą: uj, a kudė domitės, pons?
Bet išties paprasčiau viskas: anglų kalbą mokiausi iš dainų, groti gitara mokausi angliškas (kalbos prasme) dainas (daugelis lietuviškų šlagerių yra banaliai tik lietuviški tekstai ant užsieniečių muzikos), didesnę profesinės karjeros dalį kone 14 metų atidaviau amerikiečiams, o gyvenu ir dirbu Londone, tai kaip kitaip, ką?
Toliau skaityti “Muzikinis Penktadienis (33) – ir 3 lietuviškos visų laikų gitarinės dainos!“
Jei anglų kalbą pradėjau mokytis nuo abėcėlės ir ikišimtainės angliškos pinigų skaičiavimo sistemo £-s-d iš senos pasikalbėjimų knygelės, tai toliau tęsiau per roko dainų tekstus, ir čia pagrindiniu “vadovėliu“ mano kartai buvo Tim Rice libreto bei Andrew Lloyd Webber muzikos roko opera Jesus Christ Superstar, kurio tekstą parūpino draugas Laurynas iš savo mamos vertėjos, ir su kuriuo netgi įrašėme savo acapella versiją dviem balsais (kur plakimo scena gavosi panašesnė į girtų muštynes alubaryje).
Bendrai, tai pamenu, kad paauglystėje kompanijoje mes visi galėjome ištisai šios operos tekstus cituoti atmintinai. Va tiek mes buvome išties “pionieriai ir komjaunuoliai“, kaip ir davatkomis, matyt, mūsų, pankuojančių-hipuojančių-metalistų laisvamanių, nepavadinsi – istorija pagal Šv. Jono Evangeliją išties savo muzika buvo Vakarų pasaulio laisvė ir, ko gero, laisvė nuo bet kokių ideologijų ir ekonominių ar politinių sistemų.
Nenorėjau pasirodyti labai toks konjuktūrinis, tad iškart neįšokau į tą rokenrolinį šermenų vagoną dėl Chuck Berry, pagal metrikus Charles Edward Anderson Berry, gimusio 1926 metais spalio 18 dieną, o mirusio 90-ies metų šiemet kovo 18 d. – kaip rokenrolščikui, tai ilga gyvenimo trukmė.
Toliau skaityti “Muzikinis Penktadienis (31): pats tas Rokenrolas Uogytė“
Po kaip po Kovo 11 ateina kovo 12-ta, taip ir po Muzikinio Penktadienio, skirto tai dienai ir epochos lūžiams populiarioje muzikoje, seka šis Muzikinis Penktadienis, kur paklausite: o tai koks jis tuomet irgi atitinkamai?
Ir argi aš galiu jūsų tuos lūkesčius dabar nuvilti?
Toliau skaityti “Muzikinis penktadienis (30): velvetinis avangardas“
Neskaitau 