In memoriam: Remigijus Dargužis

Paskutinę jo žinutę gavau 2018-07-05 21:22.

Mes jau nebebendravome, nes alkoholis jį sužlugdė kaip asmenybę, ir tiek jis buvo pradėjęs vengti žmonių, tiek ir kiti stengėsi nebe bendrauti, ir aš jį blokavau po kažkurio užvažiavimo iš jo pusės, kuomet jau baigėsi man kantrybė.

Toliau skaityti “In memoriam: Remigijus Dargužis“

In memoriam: močiutė Marija

Šiandien visą dieną plieskė saulė, ir nors oras buvo žvarbokas, jau perpiet sėdau į autobusą link geležinkelio stoties pakeliui link jūros. Dabar sutemę, ir sėdžiu vėl autobuse, bet pakeliui link oro uosto. Lėktuvas Vilniuje leisis kelios valandos po vidurnakčio.

skaityti toliau

In memoriam: dėdė Leonas

Kai buvau Lietuvoje, aš žinojau, kad jį matau paskutinį kartą. Bet vis tiek atsisveikinau “iki“. Visi ten būsime, ir gaila, kad kai kurie dar per anksti.

Ir gėda pripažinti, kad ten kitąkart nevilties akimirką norisi anksčiau – bet kai jam gydytojai davė pusmetį, o jis nepasidavė dvejus metus. Kojas atėmė kaip tik kelios dienos iki paskutinio pasimatymo, o jis dar į darbą prieš tai ėjo. Ir niekam neleido šalia jo verkti anksčiau laiko. Carpe diem – optimizmas iki paskutinio!

skaityti toliau

In memoriam: krikšto mama Dalė

Jeigu reiktų įvardinti žmogų, kuris turi optimizmo kaip atominis reaktorius, tai būtų mano krikšto mama. Kai pagalvoji, bemaž pusę gyvenimo kovojo su vėžiu. Ir vis įveikdavo.

Pakeliui iš Klaipėdos užvežiau jai Beatos “stebuklingo“ karšto šokolado, kad palaikyčiau dėl chemoterapijos, tai ji mane tiesiog užkrėtė savo optimizmo radiacija. O kai pabudo po operacijos, tai Viorika sako, kone pirmi jos mamos žodžiai buvo: “laidoti susirinkot? Nesulauksit!“

Bet net ir optimizmo reaktorius turi ribotą veikimo laiką.

Tikiu, kad jai dabar geriau ir nieko nebeskauda. Galbūt skauda čia dar likusiems, kaip kad man, dabar baksnojančiam šią žinutę sėdint prie karalienės Viktorijos monumento šalia šv. Pauliaus katedros, skambant jos varpo dūžiams.

Bet žinau, jei kada apniks mane ar ją pažinojusius niūrios mintys, tai jau taip ir girdžiu tetos Dalės balsą: “nedrįsk nukabinti nosies, rupūže tu!“

Amžinąjį atilsį.

+2015-05-17

In memoriam: Vytautas “Šapras“ Šapranauskas

Sako, kad spektaklyje “Nusišypsok mums, Viešpatie“ pagal vaidmenį jam reikėdavę pasakoti žydiškus anekdotus, ir kaskart ateidavęs su nauju, kolegoms irgi negirdėtu.

Salė leipdavusi juokais, o tie patyliukais spardydavę jam į koją, nes jų pačių vaidmuo reikalavo rimtumo. O šitas savo dalį atlikdavęs kaskart iš širdies ir iki galo – pokštas turi linksminti, o jei esi geras aktorius, negali tik apsimesti vaidindamas, kad pokštauji.

sapras

Šapras – Pierre Cardin veidas Lietuvoje (foto iš delfi.lt)

Sužinojau pakeliui iš muitinės sandėlio – tik ką vienas popierius, anaiptol ne stambi kupiūra su banko bilieto numeriu, man 9,6 proc. muito tarifą padarė nuliniu. Ko nesidžiaugti? Juk švietė saulė, kelias buvo sausas ir neperkrautas transportu.

Žinia apie jį nenustebino, bet iškart kažkaip tapo beviltiškai liūdna – prisiminiau tuomet mano paskutinį skaitytą jo interviu “Lryte“. Netgi supratau, kodėl taip. Nes ir čia – talentingai, paprastai ir aiškiai įtikinamai. Jau prie Registrų Centro suvokiau, kad jis pervažiavo su manimi mintyse per pusę miesto.

Dar išvakarėse su vaiku žiūrėjom lietuviškai “Cars-2“, ir Frančesko Bernulis jo balsu atrodė esąs pagrindinis filmo herojus. Tiesiog nepranokstamas, nors ką ten vaidinsi, būdamas už kadro, o tavo veikėjas tėra tik nupieštas automobilis, kad su brangiąja priėjom išvados – niekas taip gerai Lietuvoje multikų negarsina.

O juk kažkada davė jam tik pabandyti “Ryklio istorijose“ (sako, tik per pažįstamus su rekomendacijomis ir laidavimais ir ilgai įkalbinėję prodiuserius surizikuoti jį imti, kas, matyt, gal ne visai ir gandas) – jo įgarsinta epizodinė krevetė. Iš viso filmo tik šioji, prašanti, kad jos nerytų, ir liko atmintyje.

“Garfield 2“, šnekantis jo balsu “dieduk, kinkyk arklius“ ar “cūcikai cūcikai, na kas tu per žmOgus, kur tavo kul’tiūūūra…“, pranoko jau ir originalą. Kaip ir piktasis virėjas “La Troškinyje“ atrodė tarsi jam nupieštas.

Ir jo seniai jau ekrane neberodomo Šinšilos pravardė prilipo mūsų kaimynui.

Bet dabar jau ir nebepasakysi kada gatvėje dukrai “taip, čia Garfieldas“ ar sūnui “taip, čia Frančesko“. Bet va tokiu jis liks mano atmintyje. Ir ne tik mano.

Šitame verksnių krašte – žmogus, kuris tikrai mokėjo ir mėgo linksminti. Kaip niekas kitas. Tai tikrai daug. Kaip vienam žmogui tokiam kraštui – tiesiog per daug.

[Vytautas Šapranauskas] +2013.