Iš kacino Vinco dienoraščio: tyrinėtojai

Visi katukai yra kaip mokslininkai – tikri tyrinėtojai, kurie vedini nenugalimo prigimtinio smalsumo.

Tarkime, kas bus, jei apvošiu dubenį su vandeniu?

O kas bus, kai pamirkysiu toje baloje letenėles?

O kas bus, jei tomis letenėlėmis patapšnosiu po to per kambarius?

Kažkur spiegimas iš viršaus bus, pasirodo.

Išvada: katukų moksliniai tyrimai yra deramai neįvertinti, bet gerai pagarsėję – tiesiogine to žodžio prasme.

Iš kacino Vinco dienoraščio: nelaisvėje

Ėjo penkta diena nelaisvės, kai pas šituos įsiprašiau pasišildyti. Pagaliau davė padoraus maisto – tik porcijos nepadorios, tai surijau po dvi.

Vakar bandžiau išeiti į laisvę, tai pačiupo, įgrūdo į kažkokį krepšį su grotomis, bei kitas nepažįstamas su trijų katininių kvapu nuvežė į gyvūnėlių kankinimo būstinę. Ten nieko nebeprisimenu, bet grįžau apsvaigęs ir be vienos kūno dalies po uodega, kurios paskirties dėl savo jaunumo nespėjau suprasti.

Einu primušiu šunę.

P.S. tai kalei dantis išmušiau ne aš!!!

FB (35): apie kunigaikščius po vestuvių

Tai gavau dabar jau valdžios ant savo pietinių saksų krašto (Sussex): kunigaikštį Herkų, džk princas Haris (išvertus: namų gynėjas arba vadukas – kas tinka jo karinei karjerai, o čia mes, Egidijai su Aleksandrais, kaip irgi truputį prie gynybos, nors lietuviškai verščiau kaip Gerimantą), džk britų piliavietės (Dumbarton) grafas Škotijoje, džk siauro bažnytkaimio (Kilkeen) baronas Airijoje.

Toliau skaityti “FB (35): apie kunigaikščius po vestuvių“

FB (34): Vakarė, brizas ir betonas po užpakaliu

Prisėdu ant sklypuką po langais juosiančio mūro parapeto, kuris buvo kažkada dabar jau nupjautos metalinės tvorelės pamatais – vakarinėje namo pusėje per saulėtą pusdienį įšilęs ir dar šilumos vakarėjant neiššvaistęs betonas šildo maloniai mano pasturgalį.

Toliau skaityti “FB (34): Vakarė, brizas ir betonas po užpakaliu“

FB (33): antys ir Eurovizija

Aš šiandien ir toliau esu apimtas viduje visuotinio gėrio. Ir dar liūdesio. Na, to, kur byra elegiškai rausvais sakurų žiedais į nutekančią akmenuoto upeliuko srovę.

Jei sunku įsivaizduoti, tai nueikite šiandien į Sereikiškių parką ir už mane paspoksokite į Vilnelėje besiturškiančias antis – ne visai tai, bet daugiau, nei aš šiuo metu turiu ir galiu. Juolab, pas jus šiandien 10 laipsnių šilčiau, nei čia pas mane pelėsiais ir kerpėmis beigi gebenėmis apmusijusioje Brexit karalystėje.

Vakar vis tik pasikeičiau gitarai stygas, ir po to ilgai džiaugėsi širdis ir mano ausys tuo skaidriu ir aiškiu skambesiu. Kaimynai gal džiaugėsi mažiau, bet aš džiaugiuosi už juos, kad grindis virš manęs bute deda.

Toliau skaityti “FB (33): antys ir Eurovizija“

FB (32): bėgantis smėlis

Kaip gali krūtinėje taip spausti tai, ko tau sako, kad neturi?

Nuo įtampos tuksi smilkiniuose. Vis greičiau dėlioji pėdas, bandydamas atsiremti į bėgantį smėlį, tačiau jauti, kad tuoj tuoj – ir griūsi veidu žemyn. Tuomet desperatiškai čiumpi už miglos ir…

Krenti kniūbsčias.

Toliau skaityti “FB (32): bėgantis smėlis“

FB (30): apie gelbėjimą

Valgau ledus ir stebiu jachtklubo akvatorijoje trijų irklų porų gelbėjimo valtį su jaunaisiais jūrūnais (jei yra kariūnai, tai ant vandens kadetai turėtų būti vadinami taip), nedarniais yriais besipraktikuojančius gelbėti plūdurą, vaizduojantį iškritusįjį per bortą.

Toliau skaityti “FB (30): apie gelbėjimą“