In memoriam: krikštatėvis Romualdas

Taip kone prieš 52-jus metus pasiimdamas savo, berods, tarnybiniu moskvičiumi iš Varėnos ligoninės gimdymo skyriaus pakeliui pakrikštyti Varėnos medinėje bažnyčioje ir užvežė, faktiškai tuo ateityje sukūręs man bažnytinį blatą, nes nesunku buvo susituokti paskui Vilniaus Katedroje, kuomet šiame čiurlioniškame užkampyje dar tada pakrikštijo būsimasis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Ne pagrindinė dovana man gyvenime, nes jis ištraukęs mane taip irgi netikėtai skendusį už upės linkio, užneštą srovės į sūkurinį duburį. Nežinau, kaip net nematydamas tąkart staigiai nujautė, kad man kapiec, jei net parėkauti, kad skęstu, aš nebespėjau. Tai nuo to laiko ir nemėgstu upių, nepaisant to, kad nekart žemyn upe plaukęs (tame tarpe ir tuo pačiu prakeiktu Merkiu pro tą pačią vietą!), bet juk – valtimi!

Susirado po to ir darbą Kapsuky, kad būtų arčiau savo gimtųjų vietų, į kurį taip pravažinėdavęs keletą valandų kasdien tarpmiestiniu autobusu, ir kur pasekoje gamykloje jau gavęs gerokai mažesnį už turėtą butą bei šeimą vis tik iš provincijos toliaregiškai pasiėmęs, taip išsiveždamas ir mano antros eilės pusbrolį, su kuriuo vaikystėje augome kaip su broliu (jis man dar priekinius dantis buteliuku išbarškinęs!).

Taip va tada ir pamenu, kaip paauglystėje man ir sugriuvo mano įsivaizdavimas apie “šeimyninę pasaulio sąrangą tarplytiniuose santykiuose“, kuomet užėjau pas juos į tą butą ir aptikau krikštatėvį, buvusį neginčijamu giminėje tikru macho etalonu, tą karštą dieną vienais “šeimyniniais“ lyginant kambaryje savo žmonos… liemenukus (beje, mudviejų su ja sutampa gimimo dienos, išskyrus metus, aišku). Tad po to kažkaip tik su juo ir asociavosi ši jau matyta dabar sena ir pamiršta reklama, kur šeimos galva sako, kad jei pasakė, kad į futbolą, tai ir į futbolą (žmona praeidama: o gal pas mamą?), o jei pasakė, kad pas mamą, tai reiškia, kad pas mamą! Jis tikrai žinojo laimingos ir tvirtos santuokos receptą.

Lygiai taip pat, pamenu, man vietoje užsakytojo gavus dar iš Londono atvykus nuomai automobilį “kupriuką“ (Fiat 500), tai ir man pirmoji mintis buvo irgi tik apie krikštatėvį iš Marijampolės, kuris tada Kapsuky įsigijęs tą sovietinį “kupriuką“ (ZAZ 956), ir kuriuo išmokęs vairuoti jau paminėtąjį čia savo sūnų ir mano pusbrolį.

Per šermenis dar sužinojau, kad krikštatėvis jaunystėje dar ir gitara grojęs, nors aš vaikystėje to nepamenu kada buvus, nors gitarą tikrai tada turėjęs faktiškai visas vaikystės mano fotografijas padaręs a.a. dėdė Juozas (vedęs krikštatėvio a.a. seserį). Beje, su savo chebryte ir gitara prie tilto per Šešupę taip merginas kabinę, kuris pasilikęs štai šitoje mano instagram foto man dešinėje už kadro. Aš va kažkaip savo senelių Liudvinavą susapnavau prieš keletą dienų, ir pasibėdavojau, kad seniai ten jau buvęs -ir va aplankiau pakeliui jau į krikštatėvio laidotuves Marijampolėje…

Net po mirties išliks atmintyje tik toks tvirtas šeimos vyras, nepaisant paskutiniais metais jo kūną sudarkiusių ligų prakeiksmo, taip urna išsaugodamas tą turėtą dabar jau tiek retą vyrišką išdidumą.

Ilsėkis ramybėje…

+2022-08-18