Mokytojo dienoraštis (33): geros kloties mokyklai!

Vakar iš trečio karto, jei neskaičiuočiau dar pernai dėl keliskart pratęsinėtos darbo sutarties, nulemtos Sodros apsidraudimo mamų gebėjimais pagimdyti, kuomet iš pradžių išleidžia į apmokamas gimdymo, o po to jau motinystės atostogas, tai savo trumpą karjerą, kuri buvo savotiška avantiūra, praskaidrinusi ne tik mano gyvenimo kelią link vieną dieną vis tiek neišvengiamų kapelių link, aš baigiau.

Čia dar ironija tame, kad į darbą visada pro jas praeidavau arba pravažiuodavau: kapinės pakalnėje, o mokykla ant kalno, tai kaskart būna priminimas – carpe diem, šiandien turi padaryti tiek, tarsi būtų paskutinė diena gyvenime darbe.

Tai va dabar mokytoja, kurią pavadavau, ir vėl persigalvojo: iš pradžių buvo paprašius (raštiškai, aišku – čia gi valstybinė įstaiga!) direktoriaus ją pavaduoti iki vaikui sukaks vieneri, tad pernai metų lapkričio vidurio – direktorius taip jau rugpjūtį pasiūlė atvažiuoti pas jį agurkų, kai aš kaip ir darbą  mokykloje “baigiau“.

Sakau, kad nereikia man tų jo agurkų… Sako, taigi ne apie agurkus kalba, bet agurkus vis tiek išmesti agurkų vis tiek turiu. Sakau, gerai, užsuksiu – kaip tik esu netoli. Tad prasitęsėm dar keletui mėnesių nuo rugsėjo, nors daliai mokinių ir jų tėvų, akivaizdu, tas mano, nors ir laikinas, sugrįžimas darkart buvo netikėtas.

Ir kai jau susiradau darbą (nors dėl algos ten vyko ungurių šokiai – mačiau prieš keletą savaičių jų skelbimą, kad vis dar ieško, ir kur jau privalu nurodyti skaičių, tad būtume gerokai sutaupę laiko deryboms apie žinomą skaičių, o ne spėliones apie tai, lis ar snigs), ir va pavaduota mokytoja ir vėl persigalvojo – parašė prašymą, kad iki vaikui sueis dveji. Todėl aš ir pasirinkau už tą patį dirbti dar bemaž metus ne Alytuje, o toliau (tiksliau – arčiau) mokykloje, iki kurios man 10 minučių kelio, lyginant su 40 iki Alytaus, ir gerokai patogesnis susisiekimas netgi be automobilio (esu rašęs, kad Varėnos rajono priskyrimas Alytaus apskričiai yra istorinis ir administracinis nesusipratimas).

Bet Sodra va jau nieko už šitą atrakcioną mokėti nebenori, tai po pirmojo mokslų metų pusmečio juk mokytoja turi tą Darbo Kodekso suteiktą jai teisę ir vėl persigalvoti bei grįžti atgal į darbą per dvi savaites, todėl grįžta – nuo pirmadienio po Vasario 16-tosios kaip tik per mokinių atostogų savaitę. Apsipras darbe. Juk galima taip ir atprasti nuo mokyklos. Tikiuosi, apsipras.

O aš sau tikiuosi, kad nuo mokyklos atprasiu. Nes va pripranti, ir po to gali užsimiršti, kam ir kodėl į tą darbą vaikštai!

Aš ateidamas dirbti sakiau, kad noriu net ne tiek anglų kalbos išmokyti (galop, mokytoja yra diplomuota pedagogė – ten jau trečias specialybės diplomas, bet aš juk išvis net ne pedagogas, tiesa?), kiek noriu, kad vaikai gautų šiek tiek platesnės gyvenimo perspektyvos viltį ir pamokas, kaip ir ko siekti daugiau.

Jie man sakydavę: taigi mes tik iš kaimo mažos gyvenvietės (kuri sovietmečiu, dar veikiant Matuizų plytų gamyklai, buvo miesteliu, kad ir ką tai reikštų dabar pagal savivaldos administracinę reformą), kur jau mes ten…

O aš atšaudavau, kad esu iš dar mažesnės (net ne iš kaimo, o “vidurio miško“, kur mano “kaimas“, aišku, ketvirtas daugiabučio aukštas, bet ne esmė) – ir aš Vilniuje gyvenau bei dirbau, ir Londone. Ir jūs taip pat viską galite, jei tik panorėsite!

Ir jei man tame siekyje labai padėjo anglų kalba (kurios gi niekam nereikėjo sovietmečiu mokantis, o viena iš keturių mano mokytojų netgi pareiškė, kad aš jos išmokti negaliu, nes esu… “iš kaimo“ – gal kad vaikas buvau ir mokiausi anglų kalbą sau, tai nelabai šitos priežasties supratau?), tai va tegul man atleidžia mano kolegės lituanistė ir rusistė, bet jau jums anglų kalbos reikės netgi gyvenime labiau, nei man, ir nei bet kurios kitos, įskaitant gimtąją!

Nes Lietuva – tai maža ir atvira ekonomika, kuri yra sudedamoji pasaulio dalis, ir mums reikia eiti į tą pasaulį ne kaip bevardžiai ir nebylūs robotukai pigiai stovėti prie konvejerių, o prekiauti, mokytis ir bendrauti. Ir jūs būsite vertinami pagal tai, kaip gerai angliškai sugebate reikšti savo mintis – ši kalba yra lingua franca pasaulyje, kuria kaip gimtąja kalba vos 10 procentų visų angliškai kalbančių (tik apie 360 mln. – likusieji ją išmokę!), o Vakarų pasaulis sukuria 2/3 viso pasaulio BVP, ir anglų kalba yra tarptautinė komercinės teisės kalba, ir t.t.

Dar pernai teko ir keletą mėnesių pavaduoti ekonomikos mokytoją, kuriai prireikė neatidėliotinos operacijos, tai laikykime, kad bendrai man pačiam ši avantiūra patiko ne vien anglų kalbos mokant. Dar turiu mintį savo sutrumpintą ir supaprastintą (devintokams juk!) verslo ekonomikos kursą sudėti į vadovėlį, jei atsiras tarp jūsų pakankamai to norinčių, nes ten ne visai “mokykliškai“ yra, ir šitų ekonomikos žinių, matau, mūsų visuomenėje išties trūksta, nes ne visi to dar mokykloje mokėsi, o iš tėvų pamokų negavo.

Aišku, jei ne tas vis pratęsinėjamas laikinumas, ir taip turint bent keletos metų užtikrintą darbo sutartį, aš būčiau savo mokyklinę veiklą kiek kitaip planavęs ir nesistengęs tiek laikytis vadovėlių skyrių, kad bet kada sugrįžusi mokytoja galėtų perimti ir tęsti toliau.

Tačiau ir taip dirbant stengiausi duoti anglų kalbos gramatikos kitokį sisteminį požiūrį, dėti pagrindus ne įprastinio žodyno mokymosi, o sakinių ir minties formavimo link (anglų kalba yra veiksmažodžio kalba, todėl verb tenses yra ypatingai čia svarbūs ir raktiniai; daiktavardinė yra kinų kalba su savo dantiraščio paveiksliukais, o lietuvių kalba yra būdvardinė – mes ir daiktavardžius išsilaipsniuojame deminutyvais, ir veiksmažodžius netgi!).

Kas iš to gavosi, ir koks mano požiūris iš vidaus į Lietuvos švietimo sistemą bei ką visų pirma reikia keisti, kad ji nesivadintų, perfrazuojant dr Aušrą Maldeikienę, Melo Švietimu™, aš esu jau parašęs Punkonomics (spausti čia).

O tai ir toliau virkausime, kokie niekšai estai, kad nepavejami PISA patikrose – pirmiausia reikia išsimesti sovietinį pripyskų ir atpyskų principą bei nustoti meluoti sau, vaikams ir jų tėvams pažymiuose. O kaip tai padaryti – yra ne šio įrašo ir dar gerokai platesnė tema.

Gal tame mano “nesusivokime“ ir buvo mano trūkumas švietimo sistemai. Kas išties žeidė ir dalies tėvų, prisipažinsiu, savimeilę bei kėlė pykčius iš jų pusės, užuot priprašius jų bendradarbiauti jų vaiko mokyme.

Nes jei ne tas pastovus laikinumas, kuomet jų vaikai gauna žinutę iš savo tėvų, kad “truputį pakentėk, ir vėl normali mokytoja grįš, ir vėl tu gerai mokysiesi gausi nepelnytus pažymius“, tai sėkme būtų džiaugęsi kone visi mokykloje mano mokiniai, nes pagaliau suprastų, kad murkdytis kontroliniuose ir po to kniaukti pusmečio gale bent dėl ketverto, kažkodėl laikomo teigiamu pažymiu, nereikia – reikia tik prisėsti prie bent jau 50 dažniausiai naudojamų irregular verbs, ir tu jau turi pagrindus virš 80 procentų atvejų, kaip susidėlioti būtuosius laikus bei, pridėjus “maldelę“ (sakiau, mokėti kaip katalikui poterius: I am, you are, he/she/it is, we are, they are, amen! – ir kai pastrigdavo atsakyme, tai primindavau, kad šia malda jau pasimelstų, brolis ar sesė gramatikoje…) dar ir passive voice (kitaip tariant, šalia 16 veiksmažodžių laikų aktyvioje, dar ir 10 pasyvioje formoje).

Tad kiek spėjau, tiek padariau, ir tikiuosi, kad grįžusi mokytoja bumbės mano adresu mažiau, nors jos padėkos už skylių lopymą ar gramatinės sistemos pagrindų sudėjimą aš tikrai nesitikiu. Nes juk ir ne dėl jos dirbau, ir ne ji samdė šiam darbui, kaip ir pagalbos, ačiū, kad klausiate, iš jos irgi  nesulaukiau jokios.

Ir aš anaiptol nepykstu – viskas sąžininga, prašome nesiųsti mano direktoriaus adresu prakeiksmo spinduliuotės, nes mano darbas išties buvo laikinas, o jam dėl mano “nesistemiškumo“ yra tekę ne dukart gesinti nepagrįstas pretenzijas ar konfliktus. Jam išvis čia padėka, kad surizikavo pabandyti – retas direktorius tą sutiktų, nes daugumoje mokyklų jie tampa tiesiog biurokratais, suaugusiais su kėdėmis.

Kaip ir esu dėkingas dar socialinei pedagogei, be kurios pagalbos kai kurių “artistų“ sugrąžinti ar iš kosTmoso, ar iš anapusinės realybės į mokyklos suolą nebūtų man pavykę (nu tai “nešaudysi gi jų už tvartuko“, kad ir pagrasindavau tą padarysiąs – bent jau Joną Biliūną ir jo “Brisiaus galą“ pažįsta dabar iš mano pastabų kontroliniuose lapuose). Bet taip ir sakoma, kas padirbo mokytoju (ypač su pradinukais, o aš turėjau 2-10 klases) – tas cirke nesijuokia (išbandyta vakar su Maski Šou rezidentais klounais iš Odesos).

Ir aš ypač dėkoju savo pedagogikos guru (įdomi detalė – jos gimtadienis sutampa su mano karate mokytojo gimtadieniu) pavaduotojai ugdymui – ji net neįsivaizduoja, kiek daug žinių savo patarimais ir pagalba man perdavusi bei kiek bereikalingų nesusipratimų dėl mano patirties stokos išsprendusi netgi gerokai anksčiau laiko (ypač dėl pernykštės patikros NEC užduočių pagrindu – didelis jai ačiū!).

Ir atsiprašau klasių auklėtojų (beje, pernai teko pavaduoti dėl minėtos auklėtojos ir dešimtokus – labai smagi patirtis ir šilti prisiminimai, įskaitant kelionę į Lenkiją), kad buvau tas mokytojas, kuris prirašydavęs daugiausiai pastabų jų auklėtiniams į elektroninį dienyną – bet juk prirašydavau ir pagyrimų, vos tik rasdavau menkiausią progą!

Ir mano pastabos, tikiuosi, buvo pakankamai kūrybingos ir neįžeidžios, kurios perduodavę žinutę tiek mokiniams, tiek jų tėvams, kitąkart vaikus pralinksmindavusios ir neleisdavusios nusiminti bei… galvoti bent jau kitus pasiteisinimus dėl neatliktų užduočių, nes kiek tas šuo gali valgyti namų darbus, kiek uraganai neleisti atvykti į mokyklą laiku ar kad pokalbių šou vedėjo vieta nebūtinai turi sutapti su mokyklos suolu, o neįtikėtiną talentą sabotuoti savo progresą geriau paskirti motyvacijai pasiekti daugiau.

Gaila, kad pritrūko man laiko ir dėmesio tiems motyvuotiems ir žingeidiems (juos vadina gabiais, bet aš sakau, kad gabumai – tinginio pasiteisinimas; jei nėra specialistų jau diagnozuoti spec.poreikiai dėl intelekto ar elgesio sutrikimai, tai visi gabumai yra darbu ir laiku tikslui pasiekti matuojami).

Na, tiesiog tokia jau ta mūsų švietimo sistema, kad vienoje klasėje yra įvairaus lygio mokinių, įskaitant su pritaikytomis programomis, ir gal čia suomiai yra teisūs, suskirstydami į klases pagal žinių lygį, o ne pagal vaikų metus. Vėlgi, turint pastovumą ir ilgesnį laiką, pats mokytojas persiskirstytų klases į tokias mikroklases – man gi teko vienaip ar kitaip taikytis prie bendrojo vardiklio, siekiant jį pakelti kiek galima aukščiau.

Bet visumoje tikrai sąžinė rami, o apgailestavimas tik dėl to, kad tikrai galėjau dar padaryti daugiau, tačiau – jau man irgi metas judėti toliau. Pasiilgsiu kolegų ir mokinių – man buvo smagu; jie sakė, kad jiems – irgi.

Gal tai buvo jau dabar išties paskutinis įrašas šia tema.

Galėjau ir anksčiau prirašyti daugiau, bet nenorėjau daryti problemų savo vadovams dėl tų nors ir pavienių, bet, deja, piktavalių “klientų“ padaromų tyčinių iškraipymų ir išvedžiojimų, manančių, kad tokiu šantažo ar mokytojo bauginimo būdu išsireikalaus nors ir nepelnyto, bet palankesnio savo vaiko vertinimo, jei jau to užsispyrusio durniaus išvis neatleis.

Čia liūdnoji yra visos mūsų švietimo sistemos pusė ir didelė bėda – man, kiek suprantu, dar labai ir labai pasisekė, kad administracija ir kolegos palaikė. O juk skaitote ir žiniasklaidoje, kad būna blogiau dėl supermamkų terorizmo ir mokytojų beteisiškumo. Visai tikėtina, kad dėl ramios galvos pažymiai iki manęs būdavę ir dėl to aukštesni, todėl ir čia, prašau, neteiskite sugrįžtančios mokytojos, jei taip susigalvojote kažkaip ne taip interpretavę kokį mano pasakymą.

Palinkėkime Matuizų pagrindinei mokyklai sėkmės!

Ir jei kažkoks mano bent mažas siekis parodyti, kad netgi tokie avantiūristai su motyvacija gali kažką pasiekti, tai visiems juk galima irgi dar geriau, nereikia tik nusivilti, atrodytų, begalinėmis beprasmiškomis ir nieko nekeičiančiamomis reformomis bei turėto ir nebematomo jau tikslo išblukimu horizonte (labai daug mokytojų išties perdega – o čia tokių neaptikau, arba esu spangena).

Ir kai tai pavyks, tai iš miesto tikrai jau ims vaikus jiems vežioti. Specialistų ir puikių pedagogų jie turi ne vieną ir ne du pačių geriausių visame rajone (atvažiuoja konsultuotis ir iš gimnazijos, ir olimpiados bei konkursai tą parodo), o vaikams mokytis tokiose dar neperpildytose klasėse gerokai išmokimo prasme efektyviau.

Ir dar ten labai gerai, net man tokiam “neišrankiam maistui“, aha, ir netgi nerealiai pigiai maitina (kibinai, tarp kitko, skaniausi rajone, o kur dar matėte, kad vaikus lašiša maitintų?).

Žodžiu, buvo gerai, ir tebūnie – dar geriau!

Iš penktokų gautas mano portretas su palinkėjimais (dar gavau iš vieno jų atvirutę anglų kalba, o iš kolegų ir mokinių tris puokštes ir vieną tortą su inkaru – žr. FB) – ačiū jums visiems! Ir Valentino diena ar ne – myliu irgi jus visus! :*

 

Autorius: Skipper_LTU

PayPal.Me/Punkonomics

Viena mintis apie „Mokytojo dienoraštis (33): geros kloties mokyklai!“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s