In memoriam: Remigijus Dargužis

Paskutinę jo žinutę gavau 2018-07-05 21:22.

Mes jau nebebendravome, nes alkoholis jį sužlugdė kaip asmenybę, ir tiek jis buvo pradėjęs vengti žmonių, tiek ir kiti stengėsi nebe bendrauti, ir aš jį blokavau po kažkurio užvažiavimo iš jo pusės, kuomet jau baigėsi man kantrybė.

Ir po to nebereagavau nei į žinutes, nei į bandymus paskambinti man. Aišku, jei jis būtų pasikeitęs numerį, tai, ko gero, būčiau priverstas netyčia pakelti ragelį, ir gal būtume kažkaip šitą sieną nusigriovę, net jei ir nebebūtų bendravimo, kaip iki tol. Bet nei jis to padarė, nei aš kažkaip “atmiršau“, o po to retas iššoka iš šitos alkoholio (ar kitų priklausomybių) spiralės, vedamos vis gilyn ir gilyn.

Taip ir liks tokia graužatis, kad gal galėjau bent pabandyti ranką ištiesti. Tik visi mes turime savų problemų gyvenimuose, ir guodžiame save tuo, kad gal neprašė gi tiesiogiai, tai kaip ir alibi yra, tai ir comme il faut.

Liks dar ir vienas eilėraštis apie tai jo gimtadienio proga, iš kurio padariau linksmą dainelę – gana smagu draugiškai buvo pasišaipyti vienam iš kito, kai finalo nežinai.

O šiandien jo buvęs draugas, kuris anksčiau apie jį užsiminė man, patikslino: šiandien kaip tik metai nuo jo mirties (ačiū Maksimas Kreivarankis).

Amžinąjį atilsį: Remigijus Dargužis, džk Lokyz, džk Sol; šeštos kartos bajoras ir penktos kartos inteligentas (citata), kuris sugebėjo redaguoti žurnalą vairuotojams, neturėdamas nei automobilio, nei vairuotojo pažymėjimo.

Ir kuris sugebėdavęs ir iš savęs nuoširdžiai pasijuokti – čyyyyz: