In memoriam: močiutė Marija

Šiandien visą dieną plieskė saulė, ir nors oras buvo žvarbokas, jau perpiet sėdau į autobusą link geležinkelio stoties pakeliui link jūros. Dabar sutemę, ir sėdžiu vėl autobuse, bet pakeliui link oro uosto. Lėktuvas Vilniuje leisis kelios valandos po vidurnakčio.

Kad būtų 93, močiutei truputį pritrūko iki Vasario 16. Bet jau ir taip pastaruoju metu buvo ne šio pasaulio gyventojas. Užėjome su mama aplankyti – giliai miegojo, ir žadinti nenorėjome, nes gal jau ir nebūtų pažinusi, o užmigti anksčiau sekėsi sunkiai. Sakė, nenori migdomųjų – prie jų gi priprantama juk!

Todėl man atmintyje visada išliks tik kaip tas nedidelis, nes niekas kitaip tik Maryte ir nevadino, linksmumo užtaisėlis.

Išeina mano vaikystės vasaros, su šuniukais knopkėmis, katėmis murkomis ir katinais miciais – ta kompanija visada laukdavusi manęs pareinant nuo Klebono balos karosiukų prigaudžius, kurių pakepti vakarienei užtekdavo ir man.

Laisvės vasaros su indėniškomis taikos pypkėmis iš smilkstančios vatos serbentuose ar desantavimosi lynu nuo antro aukšto šieno pakraigės link slyvos. Su virvinėmis sūpynėmis ant obelų ar šūsnimis antikvarinių žurnalų ant aukšto. Su plastelininiu pasauliu ir smėlio karjerais bei greitkeliais kieme. Su Lenkijos televizija per Suvalkų retransliatorių, per ką ir išmokau lenkų kalbą, ir su smagia suvalkietiška prokalbe.

Ko gero, principas netrukdyk anūkams augti patiems – ir yra geriausia, ką ji davė, ir kas visada išliks atmintyje kaip tos mano smagios ir nerūpestingos vasaros pas močiutę. Vaikiška laimė, kuri visada liks susijusi su tais prisiminimais. Jų aš iš visų anūkų turiu daugiausiai kaip vyriausias. Kai aš gimiau, jai buvo tiek, kiek dabar man.

Amžiną atilsį. Advento pradžia gal irgi ne šiaip.