London’s Callin’ (3) 22 Acacia Avenue

If you’re feeling down depressed and lonely
I know a place where we can go
22 Acacia Avenue meet a lady that I know
So if you’re looking for a good time
And you’re prepared to pay the price

(22 Acacia Avenue – the continuing saga of Charlotte the Harlot by Iron Maiden)

* * *

Jau rašiau, kad užklydęs į Leyton kažkokio Linksmakočio (Hue?) gatvėje radau “savo“ pub – The Drum. Buvau ten ir šv. Velykų išvakarėse, atsivedęs savo abu kaimynus, ir panašu, kad jiems toji angliško pub atmosfera irgi tiko ir patiko.

Ne, neprisilakėm kaip litofcai™, o tik paragavom dvi pintas skirtingo alaus – aš, kaip jau facebook žadėjau, London Pride ir dar vieną pale ale Spring Challenge, o va jie Abbot bei antru paėmė nerealiai gero skonio stout, kurio neįsiminiau.

Ir bijau, kad kitąkart jo galiu ir nerasti, nes pub laikosi taisyklės turėti pastovų einamąjį alų, o kitas rūšis vis po statinaitę keisti, kada išsibaigia – taip ir lankytojai gali tiek laikytis tradicijos, tiek kaskart vis paragauti ko nors naujo, tiek ir pub juos pritraukia, tiek ir mažieji aludariai lengvai randa kelią į rinką.

Bet ne apie alų šįkart. Apie muziką (kuri pub negroja). Ir visai pamiršau pridurti, kad mano viena iš mėgstamų muzikos grupių Iron Maiden yra kilusi būtent iš Leyton!

Ir jei esi Iron Maiden gerbėjas (Up the Irons!), tai, aišku, mintis apie Akacijų alėjos 22-rą numerį iškart šauna. Tad kodėl gi man jos nepaieškoti, nusprendžiau?

* * *

Artimiausias Leyton adresas yra Akacijų kelias, ne alėja. Tai ir patraukiau iš savo Walthamstow pirmiausia ten, nes tik dvi stotelės traukiniu.

Va, netgi savo parduoto automobiliuko prieš kelionę brolį dvynį aptikau, tik vairas, aišku, “ne toje pusėje“:

Bet tai ei, pala-pala – kažkoks nestatutinis čia kaip Londonui autobusas!:

Uf, jau ramiau, aš vis dar Londone! Nes štai ir two-decker:

Beje, 74-gun two decker buvo Royal Navy back-bone karo su Napoleonu metu, o aš kaip tik dabar skaitau Alexander Kent romaną iš serijos apie Richard Bolitho, kur jis yra flag-captain.

Imperialistai jie:

Suprantama, tik jų imperinis supratimas yra kiek kitoks, nei rusų, kurie dabar pakeitė politkorektišku “rusų pasaulis“, nuo ko pastarasis savo esme mažiau šlykštus pavergiamoms tautoms neatrodo.

Kada kolonizavimas, jei taip atmetus sovietines propagandos klišes – tai Vakarų civilizacijos atnešimas: demokratija savivaldoje, nuosavybės teisės, medicina, technologijos, vakarietiškas gyvenimo būdas su žmogaus laisvėmis ir teisėmis (traukinyje mačiau plakatą, pažymint Magna Carta – o juk aš dabar jau esu dar arčiau jos idėjos, nei tuomet, kada Lietuva pasirinko būti Vakarų forpostu, o ne Pribaltika), darbo etika ir t.t., kas ir yra 6 killer apps, ir kas ruskiui yra priešinga jo tarakoniškam mentalitetui.

Bet štai ir mano ieškomas Akacijų kelias:

O čia va ir yra Akacijų 22 visas šis daugiabutis:

Iš tiesų, čia kad ir daugiabutis, bet jo butai (angl. “plokšti“ – flat) gauna kaip ir pas mus numerius, tačiau pats namas dar atskiro tam numerio neturi, o tiesiog ant jo užrašoma butų numeriai, pvz., 1-44.

Galiu spėti, kad šis langas ir yra 22 – su “akacijomis“ ir Anglijos vėliava:

Bet kelias, tai juk formaliai ne alėja.

* * *

Ir todėl dera surasti būtent nuo Leyton artimiausią tokį adresą – grįžtu atgal, pavažiuoju toliau dar dvejas stoteles (puikumėlis – jose veikia laisvas wifi!), išlipu, kad pakeisčiau traukinio liniją prie Septynių Sesulių, ir vėl porą stotelių iki reikiamo rajono, kuriame dar ir užkandu pakeliui: sūrainis, bulvytės ir linksminadas tik už £2, o porcija XL – tai aš kažko nesuprantu Lietuvos mokesčių politikoje.

Čia vat siūlo ne nusukti PVM (“jums sąskaitėlę išrašyti, ar norite sutaupyti pinigėlių dėl pėvėemo?“), o jį sumokėti:

Beeinant jau link reikiamo taško, sustabdo mane tamsiaodės mandagios moterys, kaip maniau, kad jos vietinės, bet jau manęs jos kaip vietinio (!) klausia, kur toks ir toks adresas.

Pasistengiau kuo labiau imituoti jankių akcentą – profesinis užpraeito gyvenimo palikimas padeda tiek ir to blend in (angliškas puspaltis Firetrap, skėtis, bendra išvaizda ir laikysena stiff lip), tiek ir to stand out (akcentas ir gramatinės formos bei neverbalinė motorika), kai to prireikia. Tai ir yra savigyna, o ne mavašis į makaulę.

Žodžiu, ramybės jums – štai ir ramybės oazė, vietinės kapinės:

Ir šalia “sodo“ gyvena žmogus, mėgstantis stilingas mašinas atrestauruoti ir parduoti – kas iš esmės mano kaimynui Rimui visai tiktų prie jo talentų (berašant tą idėją aptarėm, tik ne su tokiomis retro, ir visokeriopai skatinu jį imtis ir daryti!):

Bet štai už kvartalo ir tikroji Akacijų alėja jau!:

Viena problema – kairėje yra nelyginiai skaičiai, o dešinėje – lyginiai.

Kas reiškia, kad visi tie namai kairėje iš tiesų nebus 22. O dešinėje, kaip matote, yra plynė iki pačiame gale stirksančio pastato:

Ir kuris ne toks jau ir senas, tad ir alėją Iron Maiden pamena, ko gero, jau su šituo pastatu ir jo memorialine lenta:

Bet bažnyčia iš tiesų yra jau kitoje gatvėje, kuri pagrindinė, o nebe Akacijų alėjoje, ir tuomet vieninteliu lyginio numerio pastatu visoje Akacijų alėjoje tėra jos zakrastija:

Tad jei tai būtų Nr.22, tai, sakyčiau, apie zakrastiją in the back yard of this church kalbėti kaip apie viešnamį, yra daugiau, negu ironiška, ir mažiausiai ciniška.

22 the avenue that’s the place where we all go
You will find it’s warm inside the red light’s burning bright tonight

* * *

Tai kad jau apie seksą, tai dar pora plakatų pabaigai, rastų pakeliui:

Tad dairomės toliau?

Pas jus Velykos, pas mus – Kalėdos, nes mūsų laikas yra UTC, o jūsų gi – plius du, t.y. EET:

* * *

(bus daugiau, o pradžia – čia)