Vladimir Kunin: Ivanovas ir Rabinovičius, arba Ai gou tu Haifa!

(c) Vladimir Kunin
(c) vertimas iš rusų kalbos – Egidijus Nasevičius

PIRMA DALIS: IVANOVAS IR RABINOVIČIUS

* * *

  • Kaip tapti kriminaliniu nusikaltėliu

Tą vakarą keturiasdešimtketurmetis Aronas Rabinovičius darbine “specūra“ stovėjo aludėje eilėje alaus ir laikė rankoje sūdytą karšį. Prie pačio prekystalio eilė pampo ir su alasu pulsavo nuo spaudimo norinčių gauti alaus be jokios eilės.

– Ei, vyrai! Na, stokite jūs į eilę. Negi sunku? Visi gi stovim, – taikiai pasakė Aronas.

Trys drūti jaunuoliai nusijuokė. Vienas atsiduso:

– Viešpatie… Kada čia tie žydai Rusijoje tvarką nustos įvedinėti?! Oi, Hitlerio jums nėra, kalių vaikai!…

Aronas ūkiškai paslėpė karšį darbinių kelnių kišenėje ir smūgiu į žandikaulį pasiuntė į gilų nokautą hitlerizmo gerbėją. Kiti du puolė Aroną. Bet jis čia pat įbedė savo didelį kumštį vienam į pilvą, o kito fizionomiją paprasčiausiai barkštelėjo į savo kelį. Ir tuomet aludėje prasidėjo visuotinės muštynės…

* * *

Prie rajoninio teismo pastato stovėjo areštinės autofurgonas. Kitoje siaurutėlės gatvės pusėje – senas aplamdytas moskvičius. Prie jo mindžiukavo putni Rivka – Arono sesuo. Netoli nuo furgono malėsi mažutė, ryškiai dažyta moteris – neatitraukdama žvilgsnio žiūrėjo į teismo duris.

Milicininkai išvedė iš teismo Aroną Rabinovičių pamušta akimi. Už jo – liesutį blondiną, maždaug keturiasdešimtmetį.

– Arončikai!!! – metėsi per gatvelę link jo Rivka.

– Mašiną saugok. Nelakstyk, kaip idiotė, – pasakė jai Aronas.

– Vasiuk!.. – riktelėjo mažutė išsidažiusi moteris.

– Sudie, Klavute… – sumišęs pralemeno blondinas.

– Praaaašyyyyčiau!!! – skardžiai užriaumojo konvojaus vyresnysis.

Aronas ir blondinukas įlindo į furgoną. Ten pat atsisėdo ir du milicininkai. Durys užsitrenkė, ir “voronokas“ nuriedėjo. Furgono prietemoje Aronas paklausė savo kaimyno:

– Žmona lydėjo?

– Sesuo. Klava.

– Ir mane sesuo. Rivka… Tau kiek davė?

– Dvejus metus. Atimant teisę dirbti prekyboje. O jums?

– Irgi dvejus. Pagal 206-tą. Muštynės.

– Ivanovas, Vasilijus – prisistatė blondinas.

– Aronas Rabinovičius. Turi ką nors prieš?

– Ką jūs?! Mano geriausi draugai…

– Kalbeles palikt! – užriaumojo konvojuojantysis.

Ir prasidės lagerio gyvenimas Ivanovui ir Rabinovičiui: rytiniai ir vakariniai patikrinimai, darbai akmens skaldykloje, medžių kirtavietėse, kratos, vaikščiojimai rikiuote, dviaukščiai gultai barake, bokšteliai su sargybiniais aplink zoną… Žiema… Vasara… Vėl žiema… Vėl vasara… Ir visur matysime Ivanovą šalia Rabinovičiaus. Pralėks tie dveji metai, ir išeis jie į laisvę tą pačią dieną…

* * *

  • Kaip įgyjama laisvė

Ypatingoje patalpoje su lozungu “Į laisvę su švaria sąžine!“ ypatingas karininkas kalbėjo ypatingus žodžius:

– Tikiuosi, kad buvimas mūsų kolonijoje nepraėjo jums veltui ir laisvėje jūs tapsite vėl naudingais mūsų visuomenės nariais, – karininkas žvilgterėjo į dokumentus, atšviežindamas atmintyje Ivanovo ir Rabinovičiaus vardus, ir pridūrė:

– Ar taip, Vasilijau Petrovičiau ir Aronai Moisėjevičiau?

– Tikrai taip, pilieti viršininke! – choru atsakė Aronas ir Vasia.

– Dabar aš jums nebe “pilietis viršininkas, o “draugas“.

– Nu jo?… – nustebo Aronas.

– Žinoma! Žinoma, “draugas“! – mikliai sutiko Ivanovas.

– Dabar, Aronai Moisėjevičiau ir Vasilijau Petrovičiau, jums visas pasaulis draugai ir bičiuliai! – nusišypsojo karininkas.

Nuslinko į šalis daugiatoniai lagerio vartai, prie kurių mirtinai buvo privirinta surūdijusios raidės “ŠLOVĖ TSKP!“, ir Rabinovičius su Ivanovu atsidūrė Laisvėje. Ir tučtuojau buvo sutikti Klavkos ir Rivkos šūksnių, atskriejusių iš šalia stovėjusio senutėlio moskvičiuko.

– Sesute!… – švelniai sukūkčiojo Vasilijus. – Klavute…

Rivka šastelėjo link Arono. Bet tas ją sustabdė, apėjo senutėlį išklerusį moskvičių, apžiūrėjo jį iš visų pusių ir tik po to švelniai paplekšnojo Rivkai per jos platų pasturgalį aptempiančiame sijone:

– Visai iškekšėjai?

– Oi, Arončikai… Na, ką tu čia kalbi? Žmonės gi…

– Laiku mamulė kojas pakratė. Ji tavo išvaizdos nepakęstų, – ir Aronas, pagaliau, pabučiavo Rivką.

– Na, taip! Ji būtų sužavėta, kad tave į kalėjimą pasodino dviem metams, šliomazle [ivrit. “šliomazl“ – “šlioma mazl“, pilna laimė; liet. “netikša“, kur atitikmuo: “tokį tik mirties pasiųsti parnešti“]. Sėsk už vairo. Tavo vairuotojo pažymėjimas daiktinėje. O tai mano įgaliojimas vairuoti jau kokie trys mėnesiai kaip pasibaigęs. Klavute! Tai mes važiuojam pas jumi ar pas mumi?

– Jokio skirtumo! – linksmai šūktelėjo Klavka.

* * *

Vėlyvą naktį mažoje virtuvėje standartiniame dviejų kambarių bute po prauliavoto vakaro stipriai pakaušę Klavka ir Vasia svetingų šeimininkų teisėmis mazgojo indus.

– Aš trejus metus už jo buvau kaip už mūro sienos… – kalbėjo Vasia. – Prie manęs nei vienas kriminalinis prisiartinti negalėjo – tokiu jis buvo “autoritetu“… Jis man, kaip tikras brolis dabar!..

– Gaila, – šyptelėjo Klavka. – O aš jį kaip tik susiruošiau iškrušti. Dabar negalima. Jis tau brolis – vadinasi, ir man brolis. Gaila…

– Klavka!…

– Ką, “Klavka“?! Tau į akį Rivka krito? O aš ką – “ryža“?

– Durnė tu, tavo motin…

– Tokiu atveju – ir tavo.

Kambaryje girtas Aronas kalbėjo Rivkai:

– Aš trejus metus buvau kaip už mūro sienos… Galva – Ministrų taryba! Aš tokių dalykiškų žydų nematęs!!! Jam visa zona meldėsi – jis ir visiems paskyras sutvarkydavo, ir koeficientus išvesdavo, ir nei vienas zekas nuskriaustas nelikdavo! O jei koks “byčara“ pradės teises pumpuoti, aš jį greit ataudžiu, ir vėl viskas ramu… Mes dar lageryje nusprendėm, kad ir laisvėje vienas be kito – neatskiriamai.

– O jis visai nieko… – saldžiai pasirąžė Rivka.

– Rivka! Aš tave maldauju… Prisimink savo krušeivas. Tu jiems visiems gyvenimus sugadinai! Mūsų namus per tris kvartalus apeidinėja. Vaskos neliesk! Čia aš tą sakau – vyresnysis ir vienintelis brolis. O tai kaip per šikną atitrankysiu – kojos nutirps!

– Oi, oi, oi, oi. Reikalingas man tavo Vaska. Žiūrėti nėr į ką.

Paryčiui viskas nurimo – pereinamame kambaryje didelė Rivka miegojo su liesučiu Vasia Ivanovu, o kitame kambaryje mažulytė Klavka jaukiai šnopavo ant Arono Rabinovičiaus galingo peties…

* * *

  • Kaip sunku surasti vietą po tarybine saule

Ant didelės įstaigos įėjimo durų lenta: “SKUBIAI REIKALINGI“… – ir žemiau išvardinta dvi dešimtys specialybių. Kadrų skyriuje griežta moteris aukštai sukelta šukuosena grąžino Vasiai Ivanovui jo dokumentus:

– Teistų neimame. Juolab į tiekimą. Mūsų įmonė yra “režiminė“.

– Buvo “režiminė“, – švelniai pataisė ją Vasia. – Dabar jūs, ačiū dievui, puodus štampuojate.

– O jūs įsitikinęs, kad tik puodus? – nusišiepė moteris. – Sekantis!

– Autošaltkalvis. – Aronas padėjo ant stalo savo dokumentus.

– Va, čia kitas reikalas! Autošaltkalviai mums – kaip oras!… – moteris atvertė Arono pasą, perskaitė jo pavardę, vardą ir tėvavardį, ir tučtuojau grąžino jį atgal. – Aš ir pamiršau, Aronai Moisėjevičiau, kad va autošaltkalvius mes kaip tik visus jau ir priėmėme. Sekantis!

Kitame kadrų skyriuje jaunuolis geltonu kaklaraiščiu ir raudonais languotais marškiniais kalbėjo Vasiai Ivanovui:

– Ech, Vasilijau Petrovičiau! Jei tik būtų mano valia!… Mums tiekėjai su tokia patirtimi – va kaip reikalingi! Bet be teistumo. Atleisk, Ivanovai. Atleisk, – ir jaunuolis pasisuko į Aroną:

– Tau ko?

– Autošaltkalvis aš…

– Autošaltkalvis? Duok pasą!

Įdėmiai išstudijavo Arono pasą, palingavo galva, metė pasą ant stalo ir nusivylęs pasakė:

– Klausyk, Rabinovičiau! Tu iš manęs juokiesi? Aš tave šiandien paimsiu, o ryt tu į Izraelį išdumsi?!

– Tai kad nesiruošiu aš niekur išvažiuoti! – riktelėjo Aronas.

– Visi taip sako. O po to – linkėjimai iš Tel Avivo! Tu Viduržemio jūroje maudaisi, o aš kaip oblius vėl ieškau autošaltkalvio!

– Ko gi tu mane iš šalies grūdi, šunsnuki?! – užriaumojo Aronas ir jau buvo belendąs link jaunuolio, bet Vasia Ivanovas, lyg foksterjeras, pakibo ant Arono atkalbinėdamas:

– Arončikai!… Maldauju!… Prisimink zoną, Aronai!!!

Trečiame kadrų skyriuje jau sriūbavo Vasia Ivanovas:

– Bet juk aš savo atsėdėjau! Aš gi atpirkau visą kaltę!…

Šešiasdešimtmetis atsargos karininkas labai ramiai, tėviškai kalbėjo:

– Žinau, žinau. Pats dvidešimt metų lageriuose atidirbau. Garbės čekisto ženklelį turiu. Kiek jūsų bernelių per mano rankas perėjo!… Ir matau aš, kad tu geras žmogus – mano akylumas tam išugdytas. O instrukcija? Jei teistas – neleidžiama.

Jis pasisuko į Aroną:

– Tau ko?

– Autošaltkalvis aš. Va, dokumentai…

– O kam man tavo dokumentai? Aš ir taip matau, kas tu. Man asmeniškai, nors negras, nors kinas, vienodai. Aš senas užsigrūdinęs internacionalitas. O mūsų generalinis direktorius šito nemėgsta…

– Ko ŠITO? – užriaumojo Vasilijus ir puolė atsargos karininką.

Bet čia Aronas sugriebė Vasią į glėbį ir išnešė iš kabineto:

– Tau dar vieno termino reikia, šikniau?…

* * *

  • Kaip Aronas tapo Ivanovu, o Vasia – Rabinovičiumi

– Nenoriu aš daugiau gyventi šioje šalyje!!! – isteriškai spurdėjo stipriai pakaušęs Vasia Ivanovas. Tiesa, spurdėjo jis galingose Rivkos rankose, veržėsi nuo jos kelių, o ji spaudė jo galvą prie savo neaprėpiamos krūtinės ir šnibždėjo:

– Na, Vasiuk… Na, mano berniuk… Na, nusiramink, vaikeliuk… Aronai!!! Gana lakti degtinę! Daryk gi ką nors!… Ko tu sėdi kaip šūdas vardynose?!

– Ką aš galiu padaryti? – Aronas liūdnai išgėrė stiklinę.

– Užkąsk, zuikeli, – Klavka tučtuojau jam pakišo sumuštinį.

– Aš paprasčiausiai negaliu čia daugiau gyventi… – pravirko Vasia.

– Aronai! Tu matai, kokia jo būklė?! Daryk gi ką nors! – pakartojo Rivka.

– Ką aš, paprastas darbininkas, galiu padaryti, jeigu jie rusų inteligentą privedė iki to, kad jis nori palikti savo tėvynę?… – Aronas palaipsniui nuo liūdnos nuotaikos linko link zoologinio įniršio:

– O va aš juos grabe mačiau visus baltomis šlepetėmis! Ir morką jiems į srėbtuvę, iš viso niekur iš čia nesijudinsiu!!! Nors aš ir Rabinovičius!…

– Dieve mano!… – tęvai suaimanavo Vasia. – Jei aš būčiau Rabinovičiumi!… Tiek jūs mane čia ir tematytumėt!..

Ir čia staiga Rivka nulaipino Vasią nuo savo kelių, pastatė priešais save ir iškilmingai ištarė:

– ”Jūs prašot dainų – ir jų aš turiu!“ Tu nori būti Rabinovičiumi? Klausimų nėra. Mes su tavim susituoksime, tu imi mano pavardę, o aš parūpinu mumi visiems keturiems po iškvietimą, ir mes nešdinamės iš šičia kap geručiai!

– Oi… – išsigando Aronas ir nerimastingai pažiūrėjo į Vasią.

– Genealu!… – Vasia buvo sukrėstas sprendimo paprastumo.

– O jei šiti du idiotai neužsimanys su mumi važiuoti – skraidys pas mumi į svečius, – Rivka parodė į Aroną ir Klavką. – Dabar, sako, tai paprasta.

Klavka užsiropštė Aronui ant kelių ir švelniai prie jo prigludo:

– O tu, Arončiuk, vedi mane ir imi mano pavardę. Ir tampi Ivanovu. Tegul tuomet pabando nepaimti tavęs į darbą!…

* * *

  • Kaip gyveno ir dirbo Aronas Ivanovas ir Vasilijus Rabinovičius

Iš garsiakalbio griaudėja Mendelsono “Vestuvių maršas“. Kabo paprastutis kainininkas:

1. Rato išmontavimas – 1 rublis.
2. Užklijuoti kamerą – 1 rublis.
3. Rato sumontavimas – 1 rublis.
4. Subalansavimas – 1 rublis.

Skambant iškilmingiems “Vestuvių maršo“ garsams, purvini ir sumurę Aronas ir Vasilijus dirbo kooperatinio garažo dirbtuvėse. Lėtai, girgždėdamas prasisuka gulintis ant padangų montavimo staklių senas ratas. Pakišęs montiruotę po padangos kraštu, Aronas stengiasi atskirti ją nuo prarūdijusio disko… Ant balansavimo staklių greitai sukasi antras, jau sumontuotas ratas. Vasia stebi prietaiso rodyklę. Tai sustabdys stakles, pažymės kreida, tai vėl paleis ratą suktis…

Griaudėja “Vestuvių maršas“… Ant varstoto vulkanizuojasi iškart kelios kameros. O aplink krūvos padangų, žalios gumos rulonų, sulankstytų diskų, ventilių, balanso svarelių, įrankiai, kompresorius su didžiuliu manometru, vonia su vandeniu tikrinti kameras…

Prie dirbtuvių maždaug dešimt automobilių. Vairuotojai neša kiauras padangas ir suplyšusias kameras Aronui ir Vasiai, tempia iš Vasios ir Arono jau pataisytas, užlopytas, pripūstas… Vasia suvedinėja atsiskaitymus su klientais, krauna trirubles ir rublines kupiūras į didelę metalinę dėžę, kažką pažymi žurnale. Arono ir Vasios juodos rankos, išteplioti kombinezonai, šlapi murzini veidai. Sunkus, pragariškas darbas… O virš viso šito – Mendelsonas. “Vestuvių maršas“!..

Į dirbtuves įeina garažų kooperatyvo pirmininkas:

– Rabinovičiau! Tave žmona prie telefono!

– Ačiū, šefe! – sako jam Vasia ir nubėga.

– Aronai Moisėjevičiau! Ivanovai!… Pasirašyk, kad su priešgaisrinėmis taisyklėmis supažindintas, – pirmininkas tiesia Aronui segtuvą. Aronas nusivalo rankas skuduru, ima pieštuką:

– Kur?

– O va – “Ivanovas, A. M.“… Tvarka!

Griaudėja Mendelsono “Vestuvių maršas“…

* * *

Vakare, nusiprausę ir nuvargę, važiavo namo. Moskvičius girgždėjo, stuksėjo, purkštavo perdegusiu duslintuvu. Vasia skaičiavo pinigus, dėstydamas į dvi krūveles ant skydelio.

– Vienas pelkinis maumas atvilko svarelius iš Toljačio. Aš jam atsegiau “pem“.

– Šaunuolis, – pagyrė jį Aronas.

– “Ketvirtinė“ vandeniui ir elektrai už praeitą mėnesį… Dvidešimt procentų nuomos mokestis. Ir “deskų“ aš pasiunčiau naktiniams sargams. Ar maža kas!

– Teisingai.

– Susitariau su padangų remonto gamykla. Atidavinėsime jiems ratus suvirinimui. Jie nori po trisdešimtinę, mes iš klientų imsime po penkiasdešimtinę. Dvidešimt mums…

– Puiku.

– Laikyk. Tau septyniasdešimt aštuoni ir man septyniasdešimt aštuoni.

– Ir diena praėjo ne veltui.

Aronas paslėpė pinigus kišenėje ir sustabdė mašiną prie Vasilijaus namų.

– Ko Rivka skambino?

– Pridavė į Vizų ir registravimo skyrių visus mūsų dokumentus. Liepė laukti.

– Kiek?

– Tau tai kas? Tu gi važiuoti nesiruoši.

– Man partnerio ieškotis reikia. Negi Klavką aš pastatysiu prie balansavimo staklių! O tu man, Vasiuk, tik laikinas.

– O gal vis tik… kartu, Arončikai? Ką?…

– Viskas! Varyk. Iki rytojaus. Rivkai linkėjimai!

Vasia išlipo iš mašinos. Aronas nuvažiavo kelis metrus, sustabdė ir pavažiavo atgal. Atidarė dureles ir tyliai šūktelėjo:

– Ei, Rabinovičiau!

Vasia suklusęs atsigręžė.

– Aš girdėjau, kad Izraelio pasienyje visus vyrus kartu su pasu priverčia ir linksmakočius pateikti. Nėra apipjaustymo – sukis atgal! Taip kad ruoškis, Vaska! – nusižvengė Aronas ir nuvažiavo.

Vasilijus pažiūrėjo jam pavymui, palinksėjo galva:

– Na, šliomazlas, kad tave! Na, ko iš tavęs norėti, atsivertėli tu?…

* * *

  • Kaip sunkus fizinis darbas įtakoja šeimyninį gyvenimą

Po vakarienės Klavka išėjo iš vonios vilkėdama trumpučius gundančius naktinukus. Koridoriuje prieš veidrodį apsipurškė kvepalais, koketiškai pakedeno savo plaukus ir tik po to atidarė duris į kambarį:

– Zuikeli! Aš parengta vartojimui!…

Ant išskleidžiamos lovos giliai įmigęs sunkiu miegu parpė nusilakstęs ir išvargęs per dieną Aronas. Jo galingas knarkimas šiureno ant langų plonytes užuolaidas ir vertė skimbčioti čekiško sietyno kabukus.

– Tu gi žadėjai, zuikeli… – pasimetusi pralemeno Klavka. – Juk jau kelinta diena…

Siaubingas Arono knarkimas tebuvo atsakymu. Klavka susmego ant kėdės prie durų ir karčiai pravirko…

Lygiai tokiame pačiame bute, bet kitame miesto gale, Rivka lovoje kuitėsi virš bejausmio nuo nuovargio Vaskos.

– Na, ir kas? Ir kame čia tragedija? Na, pavargo mano berniukas… Na, nestovi mažulio! Tai jis dabar visų blogai stovi. Netgi užsieniečių. O va mano Vaska pailsės – mes jiems visiems parodysim! Taip? Gulėk, gulėk, katinėli, nesikrimsk. Aš tau pati viską padarysiu kuo puikiausiai…

* * *

Vėl padangų montavimo dirbtuvės. Vakaras. Vėl kiauros kameros, suplyšę padangos, įlenkti diskai, eilė klientų su automobiliais… Griaudėja padangų montavimo staklės, kaukia kompresorius. Aronas dirba vienas – šlapias, purvinas, pavargęs. Į dirbtuves užsuka kooperatyvo pirmininkas:

– Pristabdyk, Ivanovai.

Aronas sustabdo stakles, išjungia kompresorių.

– O kur Rabinovičius?

– Kalbos mokosi kursuose. Mes gi perspėjome, kad Vaska dirba čia tik iki išvykimo…

– O ką, jei aš jį iš tavęs atimsiu ir padarysiu savo pavaduotoju gamybai ir ekonomikai?

– Nereikia. Jis savo jau atsėdėjo.

– Tfu!… – pirmininkas net persižegnojo. – Spuogas tau ant liežuvio ir dar du ant šiknos!

– Ne, rimtai, jis neis. Jis muilinasi užsienin.

– Tiek to… Tepadeda jam dievas.

Pirmininkas šyptelėjo, palingavo galva ir nustebęs pasakė:

– Vasilijus Rabinovičius… Keistai skamba, Aronai Moisėjevičiau, ar ne?

Aronas įjungė padangų montavimo stakles, užvedė kompresorių ir, perrėkdamas triukšmą ir bildesius, sušuko:

– O tai, kad aš Ivanovas – normalu?..

* * *

Seno petrapilinio namo rūsyje po garinio šildymo vamzdžiais ir elektros kabeliais ant išklypusių kėdžių už nuzulintų stalų sėdėjo apie penkiolika būsimų emigrantų ir mokėsi ivrito. Madingai apsivilkęs ir su žydiškai toreodoriška kasele jaunuolis kreida rašė ant senutėlės mokyklinės lentos senoviškus žodžius…

Jis kažką dar kalbėjo ir balsiai, bet nuvarytas darbo Vasia per mieguistą apsvaigimą matė tik jo judančią burną ir nieko negirdėjo. Kartais Rivka baksnojo jį alkūne į šoną. Tada Vaska išsigandęs apsidairydavo ir įsispoksodavo į mokyklinę lentą. Visi aplink uoliai užsirašinėjo protėvių kalbos vingrybes.

Kiekvieną kartą, kuomet dėstytojas pasisukdavo į auditoriją, jis susidurdavo su akiplėšišku ir kviečiančiu stambios ir ryškios Rivkos akių žvilgsniu. Kada jau Rivka lėtai ir gosliai aplaižė savo lūpas ir užsimetė koją ant kojos taip, kad jos gundančios šlaunys apsinuogino iki pačių kelnaičių, jaunasis ivrito dėstytojas neteko žado, o jo kaselė pasistojo piestu…

* * *

Prie Rusų muziejaus iššaukiančiai apsirengusi Rivka kalbėjo ne mažiau šarkiškai atrodančiai Klavkai:

-… o pas jį atvažiavo draugas iš Stokholmo savo “ratais“. Gyvena “Astorijoje“.

– Į “Astoriją“ aš neisiu! – persigando Klavka. – Ten mane kiekvienas šuo pažįsta. Va, jeigu į “Baltijos“…

– Na, teisingai! O aš “Baltijos“ viešbutyje inkognito, taip?! Vešime pas mane arba pas tave, – ryžtingai pasakė Rivka.

– Oi, Rivka!… Pagalvoti baisu! O jeigu staiga…

– Dabar dvylikta. Anksčiau aštuntos mūsiškiai negrįš. Marios laiko! Pasėdėsim, išgersim, atsipalaiduosim…

Pririedėjo raudonas automobilis užsienietiškais numeriais. Iš jo iššoko ivrito mokytojas ta toreodoriška kasele, o iš už vairo išlindo jo kitatautis draugelis ir susižavėjęs ištarė:

– Kokios nuostabios vumen! Kad mani tep gyventi, mama mia!..

* * *

  • Kaip tampama viengungiais

Atsilapojo padangų montavimo dirbtuvių durys ir į vidų užėjo kooperatyvo pirmininkas ir pagyvenęs milicijos vyresnysis leitenantas.

– Vaikinai, tai mūsų naujas apylinkės įgaliotinis, – pasakė pirmininkas. – Jis su jumis pakalbėti nori.

– Reiškiasi taip, draugai… Paprašysiu jūsų, drauge Rabinovičiau… – įgaliotinis užtikrintai pasisuko į Aroną. – Ir jūsų, drauge Ivanovai, – jis pažiūrėjo į Vasilijų. – Greitutėliai atvežti man jūsų pažymas apie paleidimą iš laisvės atėmimo vietų.

– Rabinovičius – tai aš, – pasakė Vasilijus.

– O aš Ivanovas, – tarė Aronas.

Įgaliotinis įveikė pasimetimą ir kietai pratarė:

– Tuo labiau, piliečiai. Pažymukės man jūsų reikalingos šiandien pat iki septynioliktos nulis nulis!

– Na, aš savo tai atvešiu, o Vaskos tai jums kam? Jis garaže neįdarbintas, man tik padeda, kol Vizų ir registracijos skyrius duos leidimą išvykti.

– Rabinovičius pas mus neregistruotas!… – džiugiai pasakė pirmininkas. – Pas mus etatuose iš viso tik vienas padangų montuotojas! Jis, taip sakant, pagal susitarimą su Ivanovu, Aronu Moisėjevičiumi…

– Trumpiau! – pertraukė jį įgaliotinis. – Kad abi pažymos pas mane atsidurtų! Kuris iš jūsų Rabinovičius, o kuris Ivanovas – man jokio skirtumo. Aš turiu žinoti, kas vyksta man priskirtoje apylinkėje. Socializmas – tai apskaita!

* * *

Kada prie Vasilijaus namų jie išlindo iš savo pobaisio moskvičiaus, ten jau stovėjo prabangus užsienietiškas automobilis.

– Kokie “ratai“! – susižavėjo Aronas.

– Važiuosi su manimi į Izraelį, ir tu turėsi tokį patį.

– Eik tu, žinai, kur!… Prie tokių “babkių“, kurias čia mudu dabar su tavimi uždirbame, tai ir čia pragyventi galima. O ten aš prapulsiu.

Jau kylant laiptais, Vasilijus kalbėjo:

– Neprapulsi… Tarybų Sąjungoje gyvena du šimtai aštuoniasdešimt milijonų žmonių, o visame pasaulyje – apie penkis milijardus. Reiškia, kad keturi milijardai septyni šimtai dvidešimt milijonų kaip tai juk išsiverčia ir be Tarybų Sąjungos? Neprapuola?

– Aš čia gimiau ir užaugau, – užsispyrusiai pasakė Aronas.

– Ten bent jau esi garantuotas, kad tau niekas nepasakys “žydovskaja morda“… – Vasia atrakino savo buto duris, už kurių girdėjosi garsi muzika, ir švelniai nusišypsojo:

– Liūdi mano pupuliukas.

Jie su Aronu užėjo į butą ir uždarė už savęs duris.

Praėjus akimirkai muzika nutrūko, pasigirdo kažkieno užslopintas riksmas, bilsmai… Girdėjosi, kaip pažiro kažkas stiklinio, kažkoks urzgimas, ir minkštai duslūs smūgiai, lydimi kažkokio lūžtančio garso…

O po to su trenksmu atsilapojo durys, ir į laiptinę buvo išmesti nuogi ivrito mokytojas su savo užsieniečiu draugeliu. Paskui juos atskriejo ir jų drabužių dalys. Paknopstom maudamiesi kelnes jie su siaubu nešdinosi žemyn laiptine, ir jau po sekundės buvo girdėti, kaip užriaumojo galingu varikliu puikusis užsienietiškasis automobilis, sucypė padangomis ir nurūko…

* * *

Vakare Aronas parsivežė Vasilijų pas save. Dar iš moskvičiaus abu pamatė, kaip nuo namų nurieda sunkvežimis, prikrautas baldais, šaldytuvu, televizoriumi, šviestuvu, gitara ir fikusu. Plačioje jo kabinoje greta vairuotojo sėdėjo įžeistosios nekaltybės povyzomis ištinusia lūpa Klavka ir pamušta akimi Rivka.

Vasia ir Aronas susižvalgė ir ėmė iškraudinėti moskvičių. Į dienos šviesą buvo ištrauktas Vasios lagaminėlis, su kuriuo jis dar tuomet išėjo iš lagerio į laisvę, dvi stirtos knygų, surištų skalbinių virvele, ir vienas vienintelis kostiumas ant sulankstomos pakabos permatomame plastikiniame užvalkale. Tuo iškrovimo darbai ir baigėsi.

– “Be džiaugsmo meilė buvo ši, be liūdesio ir išsiskirsim…“ – padeklamavo Aronas ir nutempė Vasios daiktus į savo butą.

Pustuščiame bute (Klavka įsigudrino išvežti iš jo viską, ką galėjo!) virtuvėje vyko Didžiosios Vyriškos Išgertuvės. Du degtinės buteliai buvo ištuštinti, vienas jau pustuštis ir du pilnutėliai dar laukė savo eilės…

– Ko joms trūko?! Ko?! – tyliai ir beviltiškai šūkčiojo Vasia. – Arėme mes kaip bėriai!.. Nuo pusšimtinės iki šimtrublinės kasdien namo partysdavom! Po penkiasdešimt ratų per pamainą. Be to, atkreipk dėmesį, Aronai, mes gi buvume susieti dvigubais giminystės saitais…

– Kuo?…

– Saitais! Na, ryšiais!…

– Čia kaip?

– Aiškinu. Klavka tau kuo buvo? Žmona?

– Žmona.

– O man sesuo. Tavo Rivka man buvo kuo?

– Žmona.

– O man sesuo! Dvigubai surišti!!! Maža to!… Rivka nori užsienin – klausimų nėr! Klavočka nori pasilikti čia – dėl dievo meilės! Viskas! Viskas joms! Ir še tau! Už ką?! Kodėl?!

– Na, kekšės jos, Vasia! Kekšės! O vilką kiek nešerk… Tu, beje, užkąsk. Duokš, aš tau duonelės užtepsiu…

– Palauk! Nagi, išgerkim. Mes su tavimi lagerius praėję… Ant vienų gultų vartėmės, iš vieno dubenėlio putrą srėbėm… Neįsižeisk, Aronai, bet tavo sesuo Rivka pasirodė esanti kūrva. Neįsižeisk…

– Ir tu, Vasilijau, neįsižeisk. Aš tave žiauriai gerbiu!.. Aš už tave zonoje mūru stovėjau ir laisvėje niekad nemesiu. Bet tavo sesuo Klava irgi padori kalė. Atleisk.

– O aš tave, žinai, kaip gerbiu?! Bet nuo šiandien aš neturiu žmonos Rivkos ir sesers Klavkos! Aš jų išsižadu!!! Aš teturiu tik tave, Arončikai, ir man nei velnio daugiau nieko nereikia!…

– Duok aš tave pabučiuosiu, – susigraudino Aronas. – Kad man laisvės gyvam nesulaukt! Ir aš neturiu dabar nieko kito – tik tave, neįkainojamas mano drauge Vasia, ir dėjau skersą aš ant visko pasaulyje!.. Geriam stovėdami!

Abu sunkiai išlindo iš už stalo, išgėrė ir truputėlį paverkė vienas kitam ant peties.

– Viskas! – pasakė Vasia. – Viskas!… Gyvenimas tęsiasi! Reikia žvelgti į rytdieną!

– Teisingai! – užrėkė Aronas. – Rytoj pat aš atvesiu porą puikių pupyčių ir mes su tavimi taip pašėlsim!…

– Aš turiu omeny globalų mūsų egzistavimo momentą.

– Nagi, išgerkim. – Aronas atkimšo ketvirtą butelį.

– Pilk. Gana!… – Vasia pakėlė taurelę. – Dabar, Aronai, kada tavęs čia jau niekas nebelaiko, tu privalai važiuoti su manimi!

– Važiuojam, – iškart sutiko Aronas. – Išmauksim dar po šimtgramį, ir varom! Tik persirengti reikia…

– Tu manęs nesupratai, Aronai. Mes turime kartu išvažiuoti į Izraelį.

Aronas išgėrė degtinės, neskubėdamas užkando ir sunkiu žvilgsniu dėbtelėjo į Vasilijų:

– Man keturiasdešimt septyneri, Vasia…

– O man keturiasdešimt ketveri! – užrėkė Vasia. – Ir ką?

– Man keturiasdešimt septyneri, – užsispyrusiai pakartojo Aronas. – Bet kad pradėti viską iš naujo, nežinant kalbos, neturint stogo virš galvos, be pinigų…

– Kalba – greit išmokstamas dalykas. Butu ir pinigėliais aprūpina visus imigrantus.

– Kokio velnio man ta imigracinė išmalda! Aš visą gyvenimą va šitomis rankomis!… Ir niekad niekam skolingu už tai nebuvau!

– Nerėk. Mes su tavimi apiforminsime sau pabėgėlių statusą…

– O čia kas dar per velniava?…

– Na, lyg mes su tavimi nukentėjome nuo tarybų valdžios. Kalėjime sėdėjom…

– Vaska! Tu sąžinę turi?! Tu prisimink, už ką sėdėjom. Aš trims kvailiams snukius išmaliau, tu – savo statybinių prekių parduotuvėje makliavojai, kaip išmanei. Kokie mes dar “pabėgėliai“? Ką čia dar tauški, kankinį?!

– Aš viską supratau. Tu nori sulaukti žydų pogromo.

– Na, dar pažiūrėsim, kuris kurį, – ir Aronas mazgu sumezgė šakutę.

– Tuomet ko? Pilietinio karo? Tai kad jis jau vyksta! Armėnijoje, Azerbaidžiane! Uzbekai turkus skerdžia, turkmėnai – rusus, kirgizai – uzbekus!… Rytoj mūsų respublikų prezidentai nepasidalins pyrago gabalėlio, ir mes būsime įtraukti į kruviną mėsmalę! Tau būtinai reikia atsidurti JŲ įvykių sukūryje, idiote?! O gal tau reikia naujo Afganistano?!

– Ką tu! Ką tu! Vaska! Atsikvošėk! – išsigando Aronas.

– Šiandien tau šalis suteikia galimybę pamosuoti jai “atia!“ ir pasiplauti. O ryt ji uždarys sienas ir paskelbs, kad dėl visko kalti žydai, inteligentai ir privatūs verslininkai… Kaip gi galima neišnaudoti tokios progos? Netgi be politikos – paprasčiausiai šiaip sau, iš smalsumo… Tu gi toliau Sestrorecko nesi gyvenime matęs!

– Kodėl? – įsižeidė Aronas. – Aš septyniasdešimt devintaisiais buvau Kislovodske. Man gamykla kelialapį davė…

– Tfu, kad tave kur, bukagalvis neraliuotas! – nusispjovė Vasilijus. – Pilk, Aronai Moisėjevičiau Ivanovai! Pilk, pilk! Aš viską supratau dėl tavęs! Tu paprasčiausiai nori mane pamesti!

– Aš?! Aš jį noriu mesti? Tai tu nori mane vieną čia mesti!!! Tau, matai gi, važiuoti prispyrė, o tu pagalvojai, iš ko ten pragyventi?! Jei ten nuvykti iškart pasiturinčiu, su šlamančiais, aš dar pagalvočiau apie tai! O važiuoti su ištiesta išmaldai ranka – morka tau į subinę, kad kelnės nesmuktų! Mane ne tarp pliauskų surado!…

– Ačiū tau, viešpatie! Pragydo!… Nuvažiuoti ten apsirūpinus – yra šimtas tūkstančių būdų!.. – apsidžiaugė Vasilijus.

– Žinau aš tuos būdus, kriminalinis snuki! Čia susiveikti valiutos ir sėsti pagal aštuoniasdešimt aštuntą straipsnį? Ar už visus prakaitu uždirbtus pinigėlius prisipirkti brilijantų, o po to prieš muitinės patikrą susigrūsti juos visus į šikną? O gal ten nepažiūrės! Jau geriau aš išvietėje pasikarčiau iš gėdos! Aš gi vyras, pošimts!..

– Žmonės veža ikonas, meno dirbinius, – jau droviai pasiūlė Vasilijus. – Man sakė…

– Apmyšk ir padek! Visa tai – kontrabanda! Aš jau savo atsėdėjau ir daugiau nesirengiu. Ir tau neleisiu sėsti! Gana!

– O jei aš surasiu visiškai teisėtą ir legalų būdą nuvykti ten jau pasiturinčiais žmonėmis – važiuosi su manimi?

– Jei be kriminalo ir jei garantuota – važiuojam! Jeigi ne – sek mano ranką! – ir Aronas, kirtęs kairiu delnu sau į dešinį alkūnės linkį, parodė Vasilijui galingą kumštį. – Na, ko žiūri? Pilk, Vasia Rabinovičiau!… Pilk!

* * *

  • Kaip save apsaugoti nuo pagundų

Ir vėl kiauros kameros, suplyšę padangos, sulankstyti diskai… Vėl purvas, prakaitas, varginantis darbas, darbas, darbas…

Pro padangų remonto dirbtuvių langą matosi klientų automobiliai. Pririedėjo juodas “devintukas“ su spoileriais, lipdukais, niekučiais ir blizgučiais… Ant priekinio stiklo puikuojasi rausva lėlytė nuogu pasturgaliu. Iš mašinos išlipo džinsuotas bičas. Marškiniai atsegti iki bambos, rankovės užraitytos. Ant kaklo stora auksinė grandinė, ant kairės rankos “Rolex“, ant dešinės – auksinė apyrankė. Masyvūs žiedai ant pirštų. Išsitraukė pakelį “Dunhill“, spragtelėjo žiebtuvėliu…

– Vovka-mažoras atvažiavo… Aš minutėlei… – staiga sukruto Vasia ir nusimetė pirštines.

– Atmink, Vaska! – griežtai pasakė Aronas. – Jei tu su šitu niekšu prasuksi kokį nors gešeftą, aš jums abiems ausis nurausiu! Betrūko tik mums su sukčiais reikalų turėti!.. Maža mums dar dviejų metelių buvo…

– Subinę nusvilęs katinas ir šaltos krosnies bijo!..

– Vaska!… – grėsmingai pratarė Aronas, bet Vasia jau išlėkė iš dirbtuvių ir šūktelėjo Vovką-mažorą:

– Labutis, Vovikai!

– Rabinovičius!… Vaska!… – pradėjo žvengti Vovka. – Žmonės tokių pravardžių vengia kaip velnias kryžiaus, o jis pats galvą į kilpą kiša! Plaunatės?

– Plaunamės, Vovikai.

– Aš taip ir pamaniau. Todėl ir atvažiavau… “Žalių kopūstų“ nereikia?

– Po kiek?

– O tai lyg tu kainų nežinotum! Dvidešimtrublis – doleris.

Vasilijus pašnairavo į dirbtuvių langą. Pro jį įsispitrinęs žvelgė Aronas…

– Tai kad ne, Vovikai, šito gero ir mes kaip šieno turim.

– Na, kietuoliai!… – Vovikas nervingai užsirūkė. – Galiu paimti po penkiarublę.

– Guli, tegu ir guli. Valgyti neprašo.

Vovikas šastelėjo link bagažinės, atidarė, nukreipė Rabinovičiaus nosį vidun. Prieš Vasilijaus akis atsivėrė ikonų paroda.

– Ten už sienos – nerealios “babkės“!… – aistringai šnibždėjo Vovikas.

– Kiek va šita?

– Septynios “tonos“ – kaip dykai!

– O va ta, padūlėjusi?

– Na, ožys!… ”Padūlėjusi“! Taigi čia penkioliktas amžius, frajeri! Dvidešimt “gabalų“ ir nei cento mažiau! Kuo senesnė – tuo brangesnė… “Antikvarkė“ gryniausia!

Vasilijus vogčiomis atsigręžė ir pamatė, kad Aronas pro dirbtuvių langą jam rodo savo milžinišką kumštį.

– Seni, mums šitos atliekos, tiesą sakant, iki lempos, – atsainiai pratarė Vasia ir užtrenkė “devintuko“ bagažinę. – Mes, senuk, tiek rimtai prisikimšę, kad mums turėti reikalų su smulkme paprasčiausiai nebėra prasmės.

Bet Vovikas negalėjo nuvažiuoti nieko nepešęs:

– Yra permetimo kanalai, apeinant muitinę. Už “babkes“, aišku.

Čia Vasilijus pamatė, kad ant dirbtuvių slenksčio, užpildydamas savimi visą durų angą, jau stovi rūstus Aronas. Vasia globėjiškai paplekšnojo purvina ranka Vovikui džinsuotą petį:

– Dėl šito, Vovikai, tai mums galvų neskauda, – pamatė prie galinio stiklo numestą ryškų užsienietišką žurnalą ir paklausė:

– Pornūškė?

– Tai kad ne. Šiaip… Pasimaivymui. – Vovikas visai susikrimto.

– Nagi, duokš jį čia, – pasakė Vasia. – Pažiūrėsim prieš saldų miegelį, kas mūsų laukia jų tobulame gyvenime.

Vovikas atidavė jam žurnalą.

– Užsuk, Vovikai, – ir, mosuodamas žurnalu, Vasia nuėjo pasitikti Arono:

– Dirbam, Aronai Moisėjevičiau! Dirbam, drauge Ivanovai!…

* * *

  • Kaip nuvažiuoti iki Izraelio?

Važiavo iš darbo namo. Aronas už vairo, Vasia – šalia. Žiūrinėjo Voviko-mažoro užsienietišką žurnalą. Aronas susierzinęs kalbėjo:

– Tu matei, kaip jo “ratai“ išcackinti? Kokiomis jis pats drapanomis? “Žalių“ turi kaip šieno! Valiuta spekuliuoja, ikonomis! Ir laisvėje! Kaip gi taip, ką manai?

– Manai, “stuksena“? – Vasia tingiai pervertė puslapį.

– O tai tu ką manei?! Gerai, jei tik “mentams“… O jei kur aukščiau? O tu su juo “lialia – alaus danguje nėra“…

– Arončikai! Jis mums tik druskelės ant uodegėlės pabarstyti tegali.

– Pabarstys! Taip, kad tu po to savo uodegą metelius penkerius zonoje laižysi!… Kad aš tavęs daugiau nei su vienu tokiu skūpaila kartu nebematyčiau! Jeigu tu, aišku, nori gyventi TEN laisvėje, o ne ČIA lageryje.

Bet Vasia jau nieko negirdėjo – paklaikusiomis akimis jis stebeilijosi į vieną iš užsienietiško žurnalo puslapių, po to pažiūrėjo į Aroną ir kimiai užriko:

– Stok!!! Stok, tau sakau!…

Nesitikėjęs to Aronas taip stabdė, kad paskui važiavusios mašinos vos neįkalė į jo senutėlį moskvičių. Pasigirdo daugelio stabdžių žviegimas, pikti pypsėjimai, vairuotojų keiksmai…

– Tau kas?… Kas tau, Vaska?! – išsigando Aronas.

– Sukis!… Ir link Vizų ir registravimo skyriaus!.. – Vasilijus žvilgterėjo į laikrodį. – Pusvalandis iki uždarymo!.. Varyk link skyriaus!!! Arba aš šios nakties neišgyvensiu!…

– Link kokio dar Vizų skyriaus? – Aronas buvo priblokštas.

– Link bet kurio, bukagalvi! Link miesto, link rajoninio!… Sukis, kad tave kur už kojos, kam sakoma!!!

Aronas staigiai apgręžė mašiną ir pasileido per miestą taip, lyg norėjo laimėti didįjį pasaulinio ralio Paryžius-Dakaras prizą…

Praėjus kelioms minutėms jie brovėsi per siaubingą minią, užgulusią Vizų ir registracijos skyriaus duris. Vasilijus tempė Aroną už rankos ir akiplėšiškai kalbėjo:

– Nesijaudinkit, draugai! Visus iškviesim, visi išvažiuosite!…

* * *

Dar už minutės jie stovėjo pavargusios jaunos moters kabinete, kurios stalas buvo užverstas anketomis, fotografijomis, pažymomis ir pasais užsienin.

– Bijau, kad jūsų nelabai suprantu, – kalbėjo moteris.

– Reiškiasi, dar kartą… – etiketiškai šypsojosi jai Vasia. – Tarkime, kad mums davė leidimą išvykti į Izraelį…

– Tarkime.

– Kokiu transportu mes į ten galime išvykti?

– Dieve mano! Na, kokiu transportu važiuojama į Izraelį? Lėktuvu… garlaiviu… Traukiniu, galbūt… Galų gale, savo automobiliu! Šiuo atveju dar reikia mokėti muitą…

– O jachta? – paklausė Vasia. – Nuosava jachta?

Aronas susvyravo. Darbuotoja įsispitrino į Vasią.

– Minutėlę… – pasakė ji, surinko trumpą telefono numerį ir ėmė kažką tyliai kalbėti į ragelį, dėbčiodama į Aroną ir Vasią.

– Kuoktelėjai?! Aš plaukti nemoku! – pašnibždėjo Aronas.

– Užsičiaupk, kretine!… – sušnypštė Vasia, šypsodamasis moteriai. Darbuotoja padėjo ragelį ir pasakė:

– Prašau. Galite ir jachta…

* * *

Naktį ant virtuvinio stalo viengungiškame Arono ir Vasios bute gulėjo atskleistas žurnalas, gautas iš Voviko-mažoro. Kairiajame puslapyje keturios prabangių šiuolaikinių jachtų nuotraukos. Prie kiekvienos pastatymo metai ir kaina doleriais. Va jachta, sukurta 1987-aisiais. Kaina 300 tūkstančių dolerių. Va jachta 1988-tųjų metų… 450 tūkstančių dolerių. Jachta 1989-tųjų metų – jau 600 tūkstančių dolerių! O va paskutinis dvidešimtojo amžiaus stebuklas – 1990-tųjų metų statybos jachta. Kaina – 750 tūkstančių dolerių!..

Dešinįjį gi žurnalo puslapį užima tik viena didelė nuotrauka jachtos – senos, medinės, pastatymo metai 1937, kurios kaina… Čia leidėjai nesusilaikė nuo malonumo sukelti didžiausią įspūdį ir dideliais skaitmenimis atspausdino: “12000000 dolerių!!!“

Virš atversto žurnalo, virš atidarytos konservų skardinės, virš dešros už du dešimt, virš baltos ir juodos duonos gabalų, virš vieno tuščio degtinės butelio ir antrojo, jau pusiau nugertojo, kimiai skambėjo nelabai blaivi pamiršta prieškarinė daina: “Per jūras, per bangas, nūnai čia, rytoj ten… Pe-e-er jūras, jūras, jūras, jūras a-as! Nūnai čia-a-a, o rytoj ten!…“

– Vaska! Tu – genijus!.. Tu – komercijos genijus!… Tu – ateities žmogus! Leisk, aš tave pabučiuosiu!… – užriaumojo Aronas, nutraukdamas dainą.

– Ne! Leisk, tai aš tave pabučiuosiu!…

Sugriebė Vasilijų už apykaklės, kilstelėjo virš stalo ir garsiai pabučiavo. Vasilijus nusivalė ir iškilmingai riktelėjo:

– Na, tu supratai?! Supratai?! Mes čia perkame seną geldą bet kuriame jachtklube, restauruojam ją ir savo eiga… “Per jūras, per bangas… Nūnai čia, rytoj ten…“ O ten mes ją prastumiam va už šitas “babkes“!…

Vasilijus patrankė kumščiu į puslapį su senos jachtos nuotrauka:

– Ir…

– Ir atidarom padangų remonto dirbtuves! – šūktelėjo Aronas.

Vasilijus išgėrė, su gailesčiu pažiūrėjo į Aroną:

– Arončikai… Seno žydo siuvėjo paklausė, ar tas nenorėtų caru būti. “Kodėl gi ir ne? – pasakė siuvėjas. – Su malonumu. Aš dar prisidursiu siuvimu…“ Kokios dar padangų remonto dirbtuvės?! Durniau tu su durelėm! Jei mes turėsime 12 milijonų dolerių!… Taigi mes su tavimi!… Taigi, mes…

Čia netgi Vasilijus nesugebėjo įsivaizduoti, ką jie su šituo Aronu padarys su tais milijonais, ir todėl užbaigė paprastai, suprantamai ir griežtai:

– Pilk, Aronai. Bet kad nuo rytdienos!…

* * *

  • Kaip randamas draugas

Prie uždarytų padangų remonto dirbtuvių stovėjo keletas lengvųjų automobilių, o jų savininkai tyliai ir nusivylusiai skaitė skelbimą ant durų: “Dirbtuvės uždarytos dėl techninių priežasčių“…

Vasia Rabinovičius ir Aronas Ivanovas lėtai važiavo savo moskvičiumi palei nesibaigiančią metalinę tvorą, už kurios matėsi dešimtys jachtų ir burvalčių…

– Tu žinai, aš dar nesu matęs tikros jūros, – tyliai pasakė Aronas.

– Aš irgi, – prisipažino Vasia.

– Pamenu, Rivka buvo maža, ir aš nusivežiau ją pasiplaukioti Nevoje upiniu tramvajumi. Tai jai, mazgei, nieko! O aš vėmiau visą kelią…

– Klavka, kalė, jau ketvirtoje klasėje turėjo antrą plaukimo atskyrį, o aš iki šiol isteriškai bijau vandens… – Vasia pasmerktai mostelėjo ranka ir išsikeikė: – Tai kur tas jų įėjimas, velniai juos griebtų?!

Ir kaip tik už kampo pasirodė ir įėjimas. Aronas sustabdė. Prie įėjimo ant laiptelių sėdėjo liesutis, nesiskutęs, maždaug šešiasdešimt penkerių metų vyrukas ir mikliai mezgė virbalais. Jis balsiai skaičiavo akis, retkarčiais pasitikslindamas žurnale “Darbininkė“, gulėjusiame ant taburetės. Ant jo galvos buvo sena kapitoniška uniforminė kepurė, po vatinuku šmėkščiojo dryžuota jūrinukė, o daugkart lopyti džinsai – sugrūsti į apsiūtus veltinius. Ant nosies – prabangūs itin madingi akiniai auksiniais rėmeliais.

– Trisdešimt penkios, trisdešimt šešios, trisdešimt septynios… – senis baigė megzti eilę ir pakėlė žvilgsnį į Vasią ir Aroną:

– Sveiki, vyručiai. Kuo nudžiuginsite?

– Norėjome čia kai ką susižinoti… – pramykė Aronas.

– Jachtutę nusipirkti, ar ką?

– Kažką panašaus, – nustebo Vasilijus.

– Kooperatyvas? Bendra įmonė?

– Kodėl būtent kooperatyvas? – nesuprato Aronas.

– O kas dabar tiek pinigų gali turėti? Jachtutės gi – tai kandžiojasi, – nusijuokė senukas.

– Ne, – pasakė Vasia. – Mes patys sau…

– Reiškiasi, išvykstantys, – užtikrintai pasakė senis. – Taip sakant, naujos ir pačios stipriausios emigracijos bangos atstovai!

Aronas su Vasia neramiai susižvalgė. Senis pradėjo juoktis.

– Mums gal su kuo nors iš valdžios pakalbėti. Galima užeiti? – paklausė Vasia.

– Aišku, kad galima! – šūktelėjo senis ir pradėjo megzti kitą eilę. – Nieko slapto čia neturime! Tiesa, ir valdžios nėra. Kaip jie sako, visi “išvykoje“ į sporto komitetą. Gal aš galėčiau kuo nors jums padėti?

Aronas susierzinęs nusigręžė. Vasia mandagiai paklausė:

– O jūs, atsiprašau, kuo būsite?

– O aš, atsiprašau, būsiu pačiu svarbiausiu žmogumi visoje Rusijos imperijoje, berniukai! Aš – sargas. Ir kol Rusija – tvorų, draudimų ir leidimų išrašymų tėvynė, nesupaprastins savo šitos baisios kontrolės ir praleidimo punktų, pensininkų iš sukarintos apsaugos postų įėjimuose sistemos ir nepanaikins registracijos pagal gyvenamąją vietą, aš, sargas, esu ir būsiu pačia galingiausia ypata “nuo Maskvos iki pačių pakraščių, nuo Pietų kalnų iki Šiaurės jūrų…“ Štai taip, berniukai!

– O prezidentas jau ne domėn? – ironiškai paklausė Aronas.

– Be abejo! – užtikrintu tonu pareiškė sargas. – Mūsų šalyje prezidentas – tai kaip balnas ant karvės! Dirbtinis darinys, pagimdytas šeimininko su rimbu nenumaldomo ilgesio. O mes, sargai, esame darinys natūralus, organiškas, šaknimis siekiantis Rusijos valstybingumo ištakas! Mes ir pagal kilmę senesni, ir sprendimus priimame kur kas savarankiškiau, nei kad jūsų prezidentas!…

– Aronai! Mums, atrodo, čia žiauriai pasisekė… – ir Vasia pirmas ištiesė ranką sargui: – Rabinovičius, Vasilijus. O čia mano draugas Aronas Ivanovas.

– Muravičius, Marksenas Ivanovičius, – prisistatė sargas.

* * *

Praėjus dienai jie tryse stovėjo paliktos likimo valiai karinės-sportinės bazės teritorijoje, kur viskas buvo taip apleista, lyg čia jau kokį šimtmetį nebuvo įžengęs žmogus. Priešais apstulbusių Arono ir Vasios akis kyšojo pusiau išlindęs iš žemės kažkoks didelis perpuvęs medinis laivas, per kurį kiaurai augo dulkėtos žolės ir skurdus krūmokšnis.

– Jachta kažkada buvo puikiausia! – kalbėjo Marksenas Ivanovičius. – Pavadinimas “Opryčnikas“, ilgis – septyniolika metrų, plotis – trys ir viena dešimtoji, grimzlė – metras devyniasdešimt, vandens talpa – dvylika tonų. Pastatyta trisdešimt septintaisiais. Aš joje dar iki karo junga plaukiojau. Po demobilizacijos, penkiasdešimt šeštaisiais – kapitonu, į Bremerhafeną, į Glazgą… Ji visą pasaulį apiplaukusi. Pamenu, Amsterdame…

– Palauk, Marksenai Ivanovičiau, – pertraukė jį Aronas, – bet juk čia jau ne jachta… Čia jau malkos!

– Malkos. Bet, visų pirma, šitos malkos yra natūralaus raudonmedžio, o antra, tai malkos, kol jų nesiims restauratoriai, – tvirtai pratarė Muravičius. – Jums dabar svarbiausia pabandyti įsigyti šitą daiktą.

* * *

  • Kaip gerai, kad viskas gerai

Dar po kurio laiko Arono moskvičius stovėjo šios bazės teritorijoje greta apgriuvusio skydinio barako, ant kurio durų buvo užrašyta “Direktorius“. Nedideliame kabinetuke Vasia perdavinėjo direktoriui popierių su antspaudais:

– Va banko garantija penkiems tūkstančiams rublių pervedimui į jūsų sąskaitą. Viskas įforminta oficialiai…

– Ir teisingai! – jausmingai pasakė rubuilis bazės direktorius. – Tik oficialiai! Sergėk dieve!… O aš jums irgi visiškai oficialiai aktuką… Prašau dėmesio!

Direktorius parodė Vasilijui ir Aronui didelį lapą, irgi su herbu ir antspaudais:

– Skaitom… Kad po to jokių neaiškumų! Įstatymas yra įstatymas! “Šiuo aktu pažymima, kad eL šimtas klasės jachta “Opryčnikas“, inventoriaus numeris toks ir toks… priduota eksploatacijai vienas tūkstantis devyni šimtai trisdešimt septintaisiais metais, korpusas medinis, skirta nurašymui, parduodama pagal likutinę vertę už penkis tūkstančius rublių su visa laivo įranga…“

– O tai kur ta įranga, ką? – nedraugiškai paklausė Aronas.

Direktorius priekaištingai pažiūrėjo į Aroną:

– Čia tokia formuluotė… Priklauso rašyti “su visa laivo įranga“, tai mes ir rašome – “su visa laivo įranga“ pagal aprašą bendram piliečių Rabinovičiaus, Vasilijaus Petrovičiaus…

Direktorius paspaudė Vasiai ranką:

-… ir Ivanovo, Arono Moisėjevičiaus…

Direktorius paspaudė Aronui ranką:

-…naudojimui pagal Leningrado apskrities profsąjungų tarybos prezidiumo nutarimą numeris toks ir toks tokios ir tokios datos… Viršuje apvalus antspaudas… Matote? Apačioje antspaudas: “Valstybinė mažųjų laivų inspekcija“… Suma padengta, borto numeris toks ir toks, parašas, data.“ Pasirašykite, kad priėmėte!

Vasia ir Aronas pasirašė. Direktorius padėjo ranką ant visų trijų egzempliorių ir su laukiančia šypsenėle veide pažiūrėjo į Aroną ir Vasią. Stojo nejauki tyla.

– Aronai Moisėjevičiau… – tyliai pratarė Vasia.

– Ko? – paklausė Aronas.

– Ko, ko!…

– A-a-a… – Aronas pagaliau suprato ir ištraukė iš švarko dešimt šimtrublių. Perskaičiavo ir pastūmė jas direktoriui. Direktorius tučtuojau labai mikliai susišlavė tūkstantį rublių ir ištiesė Vasiai ir Aronui vieną akto egzempliorių:

– Valdykite! Vėžinkitės! Keliaukite! Labai dėl jūsų džiaugiuosi!

– O dėl savęs? – paklausė Aronas.

– Ir dėl savęs aš labai džiaugiuosi! – meiliai ir geraširdiškai atsakė direktorius. – Aš, Aronai Moisėjevičiau, visada labai džiaugiuosi, kada galiu nors kiek padėti Tėvynei, žmonėms… Va toks aš žmogus.

* * *

Baltąją naktį miegančio ir ištuštėjusio Leningrado gatvėmis, aplenkianti išskirtus ir pakeltus į dangų tiltus, judėjo keista vilkstinė. Priekyje važiavo milicijos motociklas su įjungtais švyturėliais. Už jo – KRAZ vilkikas su ilga priekaba, ant kurios kilblokuose buvo įstatyti “Opryčniko“ likučiai… Už priekabos važiavo keturiasdešimties tonų mobilus kranas. Už krano neskubėdamas purpseno Arono moskvičius. Visą vilkstinę užbaigė antras motociklas su švyturėliais…

Moskvičiuje Aronas pasakojo Marksenui Ivanovičiui:

-…o VAI pulkininkas sako: “Kas jums leis jūsų sušiktą jachtą per visą miestą transportuoti?! Čia – šaukia – reikia ypatingą judėjimo maršrutą sudėlioti! Ypatingų pervežimo priemonių ieškoti! Tegul vykdomasis komitetas paskirs specialią komisiją, ir, jei bus jų sprendimas, gal ir mes leisime… o gal ir ne. Norite – skųskitės. Dabar, sako, visi tik ir skundžiasi. Prisižaidėm – sako – kišau-rišau, perestroikas!“

Lėtai judėjo vilkstinė. Keistu siluetu sena jachta išsiskyrė baltai žydrame naktinio Leningrado dangaus fone… KRAZo vairuotojas kalbėjo sėdinčiam jo kabinoje Vasilijui:

– Tu pas liaudį ateik, pas paprastus žmones! Sakyk: “Vitiokai, padėk. Vitiokai, reikia!“ Mes žvėrys, ar ką?! Nejaugi ir nepadėsim. Tu mane pagerbei, ir aš pagerbsiu. Jie galvoja, aš už vieną algą sėdėsiu!.. Aha, išsižiokite plačiau! Čia aš viską kontroliuoju – ir kraną, ir tuos makakas ant šmirgelių.

Jis parodė į milicininkų motociklus:

– Jau trejus metus su manimi dirba. Visiems norisi geriau gyventi, Petrovičiau. Visiems!

Milicininkai motociklininkai važiuodami kalbėjosi tarpusavyje racija:

– O šitas, drūtas – žydas, panašu, visai neblogas vyrukas…

– O tai aš tau dar kada taip sakiau, kad ir tarp žydų yra visai padorių vaikinų. Pamenu, mūsų kaime su manimi vienoje klasėje mokinosi žydukas Saška…

– Žydukas – kaime? – nustebo antrasis milicininkas.

– O jis pas mus su tėvais ištremtas buvo.

– Už ką?

– O šunes jį žino… Už politiką, rodos. Tai jau kad ir kiek mes tą Sašką visaip pravardžiuodavome, kuldavome, o jis netgi neįsižeisdavo. Tik paverks – ir viskas. Aritmetiką visuomet duodavo nusirašyti…

Judančio automobilinio krano kabinoje veikė tranzistorinis imtuvas:

– Kalba “Svobodos“ radijas! – transliavo imtuvas pagyvenusiam automobilinio krano vairuotojui. – Kitimo procesai Tarybų Sąjungoje tiesiog neįtikėtini! Šiandien, pirmąkart mūsų nesklandžių tarpusavio santykių istorijoje, mes norime pasiūlyti radijo klausytojams mūsų interviu su Tarybų Sąjungos Prezidentu. Laidą veda Levas Roitmanas. “Gerbiamas pone Prezidente…“

– Va, blemba, vaikinai pavaro!… – pasakė krano vairuotojas.

* * *

Paryčiais “Opryčnikas“ jau stovėjo ant kilblokų jachtklubo užkampyje. KRAZas ir automobilinis kranas su motociklininkais išvažiavo, ir pavargę bei sudirgę Marksenas Ivanovičius, Aronas ir Vasilijus sėdėjo moskvičiuje atlapotomis durelėmis. Aronas ištraukė du dešimtrublių banknotus ir pasakė:

– Viskas. Atvykome.

– Tai yra, ką reiškia “atvykome“?.. – nuslopusiu balsu paklausė Vasia.

– Penki “gabalai“ šita griuvena, “gabalas“ direktoriui. Trys šimtai – už priekabą, du šimtai – kranas. Šimtinė – milicijai. Ir – atia! “Babkės“ baigėsi.

– Siaubas!… – sudejavo Vasia.

Marksenas Ivanovičius pasikasė pakaušį:

– Šiaip jau, man poryt pensiją mokės…

– Viešpatie!… – užrėkė Vasia. – Reikalinga dar mums ta jūsų pensija!.. Mes ką – berankiai, ar ką? Kiek paims restauratoriai?

Marksenas Ivanovičius pažiūrėjo į jachtą ir pasakė:

– Su mūsų medžiagomis? Manau, tūkstančių dvidešimt.

* * *

  • Kaip dideli tikslai reikalauja didelių aukų

Ant padangų remonto dirbtuvių durų kabojo naujas kainininkas:

1. Rato išmontavimas – 1 rub. 50 kap.
2. Kameros užklijavimas – 1 rub. 50 kap.
3. Rato sumontavimas – 1 rub. 50 kap.
4. Subalansavimas – 1 rub. 50 kap.

Didžiulė automobilinių kankinių eilė – nuleistos padangos, kiauros kameros, sumaitoti ratlankiai… Vėl purvini, lekuojantys Aronas ir Vasia dirba greitai, sklandžiai. Vasia priima ratą pro langą, atiduoda Aronui, tas tvirtina jį staklėse, ima į rankas montiruotę… Užbaigus, ratą Vasia nuima nuo balansavimo staklių, perduoda pro langą užsakovui, neužmiršdamas persimesti keliais žodžiais:

– Prašau!… Jūsų dešimt… Iš jūsų šeši. Keturi grąžos. Ir jums ačiū!.. O štai ir jūsų ratukas… Jūs, atrodo, bandymų dirbtuvėse dirbate? Netgi mokslo tiriamąjame institute? Puiku! Ar neturėtumėt kartais ten žalvarinių veržlių penkiasdešimtinių? Ką jūs sakote?! O ar nebūtų galima… Truputėlį. Kilogramų taip penkiolika. O mes jums bet kuriuo metu, be jokios eilės…

Lėtai, girgždėdamas prasisuka ratas padangų montavimo, greitai sukasi balansavimo staklėse… Iš garsiakalbių Mefistofelio arija: ”Vien tik auksas valdo mus! Vien tik auksas va-a-a-ldo mus!…“

* * *

Vakare Aronas vaitojo virtuvėje:

– O aš ėsti noriu! Ir išgerti! Aš dvylika valandų montiruote makalavau!… Turiu teisę!

– Ne! Neturi jokios teisės! Ekonomika turi būti ekonomiška!… – rėkė Vasilijus. – Dabar kiekviena kapeika…

– Aš kaip Brisius nusivariau! Man mėsos reikia!…

– Apsieisi! Ėsk makaronus tučtuojau! Aš specialiai tau vos ne kibirą jų išviriau! Su sviestu… Labai sveika!

– Aš negaliu kasdien ėsti makaronų!!! Aš jau į juos žiūrėti nebenoriu! Duok červoncą – nueisiu į užkandinę, nors kotletuką sučiaumosiu…

– Aš tau vakar daviau penkis rublius? Kur jie?

– Benziną pirkau, jofana! Moskvičius be benzino nevažiuoja!.. O tu mane vaikai po visą miestą! Duok greit červoncą!

– Per mano lavoną! Tu išduodi idėją!

– O tu išduodi mane!.. Žmogaus asmenybė yra svarbiau už bet kokią idėją!

Vasia net išsižiojo nuo Arono filosofinės sentencijos:

– Dievulėliau… Kur tu šito prisigraibei?

– Aš ką, pirštu darytas? – įsižeidė Aronas.

– Na, gerai, aš tau duosiu truputį dešros. Aš ją, tiesa, taupiau savaitgaliui, bet…

– O išgerti?

– Na, įžūlus kaip tankas! Iš kur aš tau dar išgerti paimsiu?!

– Turi užsislėpęs.

– Neturiu.

– Turi.

– Neturiu!!!

– Vaska!!!

– Ką, ”Vaska“? Ką, “Vaska“?! Nusprendėm gi taupyti!…

Po to sėdėjo vienais apatiniais marškinėliais ir pižaminėmis kelnėmis girtutėliai, baigdami gerti didelį butelį ir nelabai sklandžiai dainavo choru: “Per jūras, per bangas, nūnai čia, rytoj ten…“

* * *

“Opryčnike“ dirbo restauratorių brigada. Buvo nuimti supuvusios apkalos gabalai, ir kiaurai didžiules skyles švietė špangautai [korpuso griaučiai]. Pririedėjo Arono ir Vasios moskvičius. Aronas ištraukė iš bagažinės sunkią dėžę. Vasia šūktelėjo:

– Fiodorai Nikolajevičiau!

– Šičia aš, šičia!… – iš skylės išlindo pagyvenęs žmogus su akiniais vilkintis kombinezonu:

– Atvežėt varžtus?

– O tai kaip gi! Ko dar reikia?

Fiodoras Nikolajevičius atsisėdo patogiau, nukorė kojas laukan:

– Tenais daug ko reikalinga. Aš sąrašiuką sudariau, atidaviau jį Marksenui Ivanovičiui. Jisai sirguliuojąs, prašė pas jį užvažiuoti…

– O kas jam?

– Tataigis, o kas jį supaisys?… Jo pagrindinis liguistumas – vienatvė. Nuo jos ir visi negalavimai.

  • * * *

Toliau vertimo publikavimo tęsti negaliu dėl nesuderintų autorinių teisių su kūrinio autoriumi – atsiprašau. Bet tikiuosi, kad knyga užkabino, ir jei kas skaitote rusiškai, toliau perskaitysite ir originalo kalba: Владимир Кунин. Иванов и Рабинович или Ай гоу ту Хайфа!

Autorius: Skipper_LTU

PayPal.Me/Punkonomics

Viena mintis apie „Vladimir Kunin: Ivanovas ir Rabinovičius, arba Ai gou tu Haifa!“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s